Justas Šaltinis

Šių metų rugsėjo mėnesio pabaigoje žiniasklaidoje pasirodė naujiena, kad socialinis tinklas „Facebook“ galėtų būti vertas 33 mlrd. dolerių, vienam investuotojui įsigijus nedidelį akcijų paketą, mokant po 76 dolerius už akciją. Norėdamas uždirbti iš tikimo akcijų kainos kilimo po pirminio viešojo siūlymo (ang. IPO), investuotojas nusprendė įsigyti Facebook akcijų dar prieš įvykstant IPO, kuris turėtų būti įgyvendintas ne anksčiau 2012-ųjų metų ir tik kompanijai sėkmingai įgyvendinus savo finansinius tikslus. Tačiau man iškilo klausimas, ar tai nebus aukščiausia kaina mokėta už Facebook akcijas kelerių metų bėgyje?

Skelbiama, kad Facebook turi virš 500 mln. vartotojų, o  kompanijos metinės pajamos 2009 m. siekė ~800 mln. dolerių. Kadangi kompanija nėra įtraukta į akcijų biržos sąrašus, ji neprivalo viešai paskelbti savo finansinių ataskaitų, tad tikslūs skaičiai žinomi tik jos darbuotojams, kurie, beje, ir pardavinėja savo akcijas.

Remiantis panašia veikla užsiiminėjančių  kompanijų finansiniais duomenimis, kompanijos „Facebook“ pelno marža turėtų siekti apie 15% (Google – 27%, Yahoo – 12%, AOL – 7%), o tai reikštų 120 mln. dolerių pelną (2009 metais).  Naudojant šiuos duomenis, paskaičiavau kelis santykinius vertinimo rodiklius. P/S (akcijų kainos/pardavimų) santykis būtų lygus 41.25 (Google – 6.7, Yahoo – 3, AOL – 0.8), o P/E (akcijų kainos/pelno) santykis viršytų net 275 (Google – 25, Yahoo – 32, AOL -10.4). Ar racionalus investuotojas ryžtųsi investuoti į kompaniją su P/E 275 ? Nors Facebook ir auga milžiniškais tempais ir ateityje turėtų pasiekti didesnius pardavimus bei aukštesnę pelno maržą, tačiau abejoju, ar toks kompanijos vertinimas gali garantuoti teigiamą investicijų grąžą ateityje.

Ir pagaliau retorinis klausimas, kurį vertėtų sau užduoti prieš dalyvaujant IPO: kodėl didelės, pelningos ir perspektyvios bendrovės savininkai norėtų dalintis pelnu su kitais?  Jeigu Facebook veikla yra itin pelninga, tai lėšų investicijoms turėtų pakakti iš įmonės uždirbamo pelno, o susidariusį trūkumą galima pigiau padengti pasiskolinant iš kapitalo rinkų (o galbūt reikia lėšų dideliam įsigijimui?). Viešumo argumentas čia irgi neturi didelės reikšmės, nes kompanija ir taip gerai žinoma.  Akcijų likvidumas ir esančių akcininkų noras dalinai/pilnai pasitraukti ? Galbūt, nors antrinėje akcijų rinkoje (ang. secondary market) Facebook akcijomis prekiaujama. Žinoma, ganėtinai mažomis apyvartomis ir smarkiai išpūstomis kainomis, nes susidariusi didelė paklausa, o pasiūlos kaip ir nėra.

Filmą Wall Street: Money Never Sleeps norėjau pamatyti tik pasirodžius jo pirmajam trailer’iui, tačiau iki to momento dar reikėjo gerokai palūkėti, o esantiems Lietuvoje laukimas prailgs dar trimis mėnesiais (apie tai įrašo pabaigoje…) Tačiau užvakar turėjau galimybę pasimėgauti 2h filmo trunkančiu veiksmu, kuris žiūrovus sugrąžino į 2008 metų įvykius. Trumpas patarimas prieš einant žiūrėti šį filmą – siūlyčiau arba iš naujo peržiūrėti pirmąją Wallstreet dalį, arba perskaityti jo aprašymą, kad prisimintumėte filmo scenarijų ir lengviau suprastumėte kas, kaip ir kodėl vyksta.

Pagrindinis filmo veikėjas, Gordon Gekko, grįžta iš kalėjimo už praeityje įvykdytus neteisėtus akcijų pirkimo/pardavimo sandorius pasinaudojant vidine informacija (ang. Inside information), bei kitus nešvarius darbelius. Ir… atsiduria 2008 metų įvykių sūkuryje, kai akcijų rinkas ištinka milžiniškas kritimas, ant bankroto ribos atsiduria dauguma JAV bankų, kredito rinkos išsenka per savaitę, ir rodos, nenumaldomai artėja finansinis krachas. Žinoma, ganėtinai keista žiūrėti vaidybinį filmą apie neseniai praėjusius įvykius jau žinant jų pasekmes. Tačiau vidiniai bankų vadovų pokalbiai  ir FED susirinkimo metu diskutuojamos temos vis tiek sugeba užgniaužti kvapą…

Jake Moore, jaunas makleris, siekiantis karjeros investicinėje bankininkystėje, susibendrauja su savo merginos tėčiu Gordon Gekko, kuris bando įtikinti finansų pasaulio žmones atsipeikėti ir suprasti, kokia milžiniška finansų krizė ateina… Gordon Gekko savo kalbą (kurios ištrauką galite pamatyti ir trailer‘yje) baigia šiuo posakiu: „Somebody reminded me saying greed is good… Now it seems it’s legal“.

Žinoma, kaip ir pirmoje dalyje, šiame filme vyks įvairios manipuliacijos akcijų kainomis bandant neigiamai paveikti vieną ar kitą kompaniją, meilės intrigos, išdavystės ir panašiai. Tad visiems besidomintiems akcijų rinkomis vienareikšmiškai rekomenduoju pažiūrėti šį filmą.

P.S. Galbūt kas nors iš skaitytojų yra susidūrę ir galėtų paaiškinti šį keistą fenomeną: Pasaulinė filmo premjera įvyko rugsėjo 24d., taip pat ir Latvijoje, tačiau Lietuvoje šio filmo premjera bus tik lapkričio 26d. Sąnaudų taupymas, vertėjų trūkumas ar…?

Harvard MBA Indicator
Tai ilgalaikis akcijų rinkų indikatorius, kuris skaičiuoja, kokia dalis Harvard Business School absolventų pasirenka „rinkai jautrius“  darbus: investicinė bankininkystė, prekiavimas akcijomis ir kitais finansiniais instrumentais, privataus kapitalo fondai ir panašiai. Jeigu daugiau nei 30% absolventų pasirenka tokius „jautrius“ darbus, siūloma parduoti savo investicijas. Tuo tarpu jeigu mažiau nei 10% – siūloma investuoti. Harvard MBA indikatorius sėkmingai nustatė artėjančias 1990, 2001 ir 2008 metų recesijas.

Soccer Mom Indicator
Šis indikatorius remiasi prielaida, kad geriausias būdas pajusti dabartinę ekonomikos padėtį ar akcijų rinkų tendencijas yra klausantis, ką eiliniai žmonės kalba didžiuosiuose renginiuose.

Lietuvoje šis indikatorius buvo pramintas taksistų indikatoriumi, nes jie taip pat  kalbėjo apie pelningas investicijas į akcijas. Tad jeigu jau ir taksistai pradeda investuoti į akcijų rinkas, vadinasi rinkos kritimo tikimybė smarkiai išaugo.

Men’s Underwear Index
Nestandartinis indikatorius, bandantis įvertinti ekonomikos situaciją remiantis vyrų apatinio trikotažo pardavimais. Šis įvertinimas remiasi prielaida, kad vyrai apatinį trikotažą vertina kaip būtinumą, tad jų pardavimai turėtų išlikti stabilūs, nebent ekonomiką ištiktų stiprus smukimas (tuomet vyrai ilgiau dėvės senus apatinius ir nebepirks naujų…). Ženklus pardavimų kritimas siejamas su suprastėjusia ekonomikos padėtimi, o pardavimams suaktyvėjus daroma išvada, kad ekonomika atsigauna.

Hot Waitress Economic Index
Indeksas siūlo nustatyti ekonomikos padėtį pagal tai, kiek patrauklių žmonių dirba restoranuose. Šis indeksas remiasi prielaida, kad patraukliems žmonėms nesunku surasti naujus darbus esant ekonomikos pakilimui. Todėl kuo daugiau patrauklių žmonių dirba padavėjais, tuo prastesnė ekonomikos situacija ir atvirkščiai.

Leading Lipstick Indicator
Indikatorius remiasi teorija, kad vartotojai pereina prie pigesnių pasimėgavimo produktų (pvz.: lūpų dažai), kai jie nesijaučia užtikrinti savo ateitimi. Dėl to lūpų dažų pardavimai išauga, padidėjus neaiškumams dėl ateities ekonomikos augimo. Po rugsėjo 11d. teroristų atakų, lūpų dažų pardavimai padvigubėjo…

Skirt Length Theory
Teorija remiasi prielaida, kad sijono ilgumas gali būti naudojamas kaip indikatorius, nusakantis akcijų rinkos kryptį.  Jeigu sijonas trumpas – akcijų rinkos judės į viršų, ir atvirkščiai. Trumpas sijonas asocijuojamas su aukštu vartotojų pasitikėjimu ir dideliu jų pasitenkinimu, t.y. kai, rinkos žaidėjai yra linkę į optimistiškas nuotaikas (bullish).

Pirmąkart su Michael Lewis susidūriau daugiau kaip prieš metus, beskaitydamas pirmąją, daug vidinės informacijos apie investavimą, finansų rinkas ir bankininkų gyvenimą atskleidžiančią knygą – „Liar’s Poker“. Perskaitęs ją, likau sužavėtas autoriaus rašymo stiliumi ir sveikintinu sarkazmu, tad šiais metais aptikęs begalę teigiamų atsiliepimų apie naująjį jo krizinį kūrinį - The Big Short, – nusprendžiau nedelsiant jį ir perskaityti.

Knygoje pasakojama apie rizikos fondų (ang. hedge fund) valdytojus, kurie teisingai numatę besikuriantį nekilnojamo turto kainų burbulą ( tiesa, kiek per anksti), bando iš jo pasipelnyti. Tačiau eiti prieš šventai įsitikinusią minią nėra lengva, kaip ir įtikinti savo fondo investuotojus, tikinčius NT kainų kilimu, tuo, kad žadi uždirbti solidžią investicijų grąžą su išvestiniais instrumentais, draudžiančiais nuo NT kainų kritimo. Pamatę, kad dalis investuotojų jau nori pasitraukti iš fondo, valdytojai imasi kitos taktikos ir laikinai užšaldo lėšas fonde prisidengdami nelikvidžiu turtu, taip stengdamiesi išlošti laiko ir tikėdamiesi, kad NT kainos pradės čiuožti žemyn. Valdytojai taip pat dalyvauja konferencijose, kurių pagrindinė tema – investavimas į antrinės paskolų rinkos vertybinius popierius. Joje jie bando ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl tikėtis NT kainų kritimo būtų klaida. Tačiau uždavę kelis paprastus klausimus, jie greitai supranta, kad investuotojai gyvena gilioje euforijoje ir visiškai nesupranta, į kokios prastos kokybės vertybinius popierius jie investuoja.

Taip pat pasakojama ir apie  aplaidų kreditų reitingavimo agentūrų darbą vertinant išvestinių finansinių instrumentų, sudarytų iš antrinių būsto paskolų (ang. subprime mortgage loans), riziką. Agentūros „pataikaudavo“ didiesiems investiciniams bankams ir per daug nesigilindamos suteikdavo aukštus reitingus CDO instrumentams. Kreditų vertinimo modelius žinojo visi bankai, tad pagal tai jie ir surinkdavo pavienes paskolas, kad jas vėliau išdalinus į skirtingas rizikos grupes būtų pasiekti reikiami reitingai, pagal kuriuos besąlygiškai jais tikintys užsienio investuotojai  pirkdavo šiuos instrumentus.

Tad, jeigu jums dar neteko skaityti knygos  apie pagrindines pasaulinės finansų krizės priežastis, tai Michael Lewis knyga „The Big Short“  bus puikus pasirinkimas.