Lap 22

Žiniasklaida pastaraisiais mėnesiais mirga straipsnių apie saulės energetiką antraštėmis. Ne veltui. Verslininkai ir pavieniai gyventojai skuba pasinaudoti dosnia 2012 m. taikoma subsidija elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybai.

Energetikos ministerija paskelbė, kad jau yra išduotas 1795 leidimas plėtoti elektros gamybą iš saulės jėgainių, kurių bendra įrengta galia viršija 50 MW. saules-jegainiu-elektros-supirkimo-tarifas Fiziniai ir juridiniai asmenys daugiausia nori plėtoti mažąsias saulės jėgaines – iki 30 kW įrengtos galios, ir parduoti pagamintą elektros energiją už maksimalų tarifą. Prieš įvertindami, ar saulė tik šviečia, ar ir leidžia uždirbti, panagrinėkime saulės jėgainių projektų investicinę grąžą apžvelgdami kertines projekto detales: įrengtą galią, investicijos dydį, finansavimo galimybes, elektros gamybą ir pinigų srautus.

30 kW saulės jėgainės tapo daugelio favoritėmis dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos aukštos subsidijos superkant elektros energiją. Elektros energijai iš mažųjų saulės jėgainių, neintegruotų į pastatus ir gavusių leidimus 2012 m., taikomas maksimalus 1,44 Lt už 1 kWh tarifas 12 metų nuo saulės jėgainės prijungimo prie tinklo. Supirkimo tarifas galioja vienam juridiniam ar fiziniam asmeniui, o didėjant įrengtai galiai, tarifas atitinkamai mažėja. Tiesa, investuotojai rado būdą, kaip apeiti šį reikalavimą, naudodamiesi įstatyme palikta spraga ir įkurdami dešimtis įmonių, kurių kiekviena prašo leidimo statyti saulės jėgaines iki 30 kW.

Investicijos dydis į mažąsias saulės jėgaines siekia nuo 150 tūkst. iki 200 tūkst. Lt. Saulės modulių kaina sudaro apie keturis penktadalius visos investicijos. saules-jegainiu-moduliu-kainos-kaita Kita dalis – srovės keitikliai, montavimo darbų, dokumentų rengimo ir prisijungimo sąnaudos. Kaina kinta priklausomai nuo pasirinktos įrangos (stacionari ar saulę sekanti jėgainė) ir modulių gamintojo. Stacionarios saulės jėgainės kainuoja mažiau, tačiau ir gamina kukliau. 2 ašių saulę sekanti jėgainė sugeba efektyviau išnaudoti saulės energiją, tad ir gamina kur kas daugiau elektros energijos, tačiau reikalauja didesnės investicijos bei didesnių priežiūros išlaidų. Saulės jėgainių statybos darbai trunka iki kelių mėnesių. Tačiau, gavus subsidiją, neverta iš karto pulti statyti jėgainės, nes norintys padidinti investicijų grąžą turėtų jas įrengti leistino statyti periodo pabaigoje. Tai leistų padidinti investicinę grąžą dviem aspektais – dėl nepakitusio supirkimo tarifo ir atpigusių saulės jėgainių.

Panagrinėję statistiką pamatysime, kad kristalinio silicio elementų kainos nuolat krinta. Nuo1976 m. jos nukrito net 98 proc. 2011 m. elementų kainos sumažėjo 30 proc., o įrengta galia padidėjo beveik 56 proc. Ilgametė statistika rodo, kad, įrengtai galiai padvigubėjus, elementų kainos krinta vidutiniškai 24 proc. Tikėtina, kad kainų kritimo tendencija išsilaikys dėl vis naujesnių technologijų ir gamybinių pajėgumų pertekliaus.

Ženklią dalį (iki 75 proc.) investicijos į mažąsias saulės jėgaines yra pasiryžę padengti tiek komerciniai bankai, tiek ir Lietuvoje veikiančios kredito unijos. Elektros gamybos projektai iš atsinaujinančių šaltinių turi galimybę gauti visą ar dalinį finansavimą, nes nustatytas ilgalaikis supirkimo tarifas užtikrina stabilų pinigų srautą 12 pirmųjų veiklos metų. Paraiškos mažosioms saulės jėgainėms finansuoti teikiamos kartu su verslo planu, techninėmis sąlygomis projektui rengti ir leidimu elektros energijos gamybos pajėgimui plėsti.

Reklamuojamas saulės modulių efektyvumas išgaunamas tik laboratorinėmis sąlygomis, t. y. esant ryškiai šviesai, kuri krinta statmenai į modulį. Realus saulės modulių efektyvumas Lietuvoje svyruoja apie 11 proc., tad metinis elektros gamybos kiekis bus vidutiniškai lygus 28 MWh. Saulės jėgainių elektros gamyba pasižymi stipriu sezoniškumu – beveik keturi penktadaliai elektros energijos pagaminama nuo kovo iki rugsėjo mėnesio. Žiemą saulės jėgainės elektros beveik negamina.

Skaičiuojant investicijos atsiperkamumą, daroma prielaida, kad 75 proc. investicijos finansuoja bankas su 8 proc. palūkanų norma 5 metų laikotarpiui. Saulės jėgainės perkamos leistino termino pabaigoje, saulės moduliui dar atpigus. Skaičiuojama, kad mažoji saulės jėgainė per metus pagamina 28 MWh ir pardavimo pajamos siekia apie 40 tūkst. Lt. Metinės sąnaudos, kurias sudaro turto mokesčiai, draudimas, priežiūra, apsauga ir administravimo sąnaudos, turėtų siekti iki 4,5 tūkst. Lt. Grynasis pelnas siekia 12 tūkst. Lt. Vėlesniems periodams daroma prielaida, kad modulių efektyvumas pamažu mažėja, o veiklos sąnaudos auga infliacijos tempu.

Vertinant investicinį projektą skaičiuojamas laisvas pinigų srautas, tenkantis projekto plėtotojui. Šis rodiklis bus gerokai didesnis už grynąjį pelną, kuris neatspindi saulės jėgainių nusidėvėjimo sąnaudų. Kapitalo projektų grąža skaičiuojama naudojant vidinės grąžos normos rodiklį (angl. IRR), kuris būtų lygus 26 proc., t. y. projektas atsipirktų per 4 metus. Parduodant saulės elektros energiją be dosnios valstybinės subsidijos, projekto grąža taptų neigiama.

ES šalys nustatė aukštus elektros supirkimo tarifus norėdamos paskatinti investicijas į atsinaujinančių energijos šaltinių gamybos pajėgumus ir inovacijas. Ženklios investicijos ir išpūsta paklausa skatina rinkos vystymąsi ir mažina elektros savikainą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Jeigu išsilaikytų dabartinė saulės modulių kainų kritimo tendencija, po 7 metų saulės jėgainės būtų pajėgios gaminti elektros energiją už konkurencingą kainą laisvosios rinkos sąlygomis.

Kodėl Lietuvoje kilo saulės energetikos bumas? Atsakymo ieškoti toli nereikia – saulės modulių kainos nuo 2010 m. iki 2012 m. spalio krito 44 proc., tačiau elektros supirkimo tarifai sumažėjo tik 12 proc. Šis skirtumas padidino investicinę grąžą ir paskatino investicijas į saulės projektus. Tikėtina, kad šios investicijos atsipirks protingai investavusiems. Nors įstatymas ir garantuoja dabartinius supirkimo tarifus, didžiausia saulės projektų rizika siejama su elektros supirkimo tarifo sumažinimu ar visišku panaikinimu. Vis dėlto modulių efektyvumo mažėjimo, garantinio aptarnavimo, gamtinių stichijų ir chuliganizmo rizikos neturėtų būti pamirštos vertinant investicinį projektą.

Justas Šaltinis – „IQ“, 2012 m. lapkričio 15 d.

 

Spa 12
Kartų pajamų kitimas
icon1 Justas | icon2 Ekonomika | icon4 10 12th, 2012| icon31 Comment »

Žemiau pateiktas Jungtinėje Karalystėje gyvenančių namų ūkių disponuojamų pajamų kitimo grafikas pagal gimimo metus. Nors šis grafikas atspindi JK pajamų kitimą, tačiau kitose šalyse pajamų kitimo skirtumai neturėtų būti kardinalūs. Grafike kartos suskirstytos į 10 metų grupes pagal gimimo metus ir pagal vyriausiojo namų ūkio nario savaitinių pajamų medianą 1961-2010 laikotarpiu.

Keletas įdomesnių įžvalgų: 1) kiekviena nauja karta disponuoja vis didesnėmis pajamomis 2) jauniausioji 1985-94 m. karta glaudžiai seka ’75-84 metų kartos pėdomis 3) pajamų pikas pasiekiamas šeštajame žmogaus gyvenimo dešimtmetyje 4) paskutinės dvi kartos, tikėtina, pasižys lėtėjančiu pajamų augimu, bei galimai greičiau pasieks  pajamų piką 5) pensijų reformos dėka kiekviena pensininkų karta yra vis turtingesnė nei prieš tai buvusi karta 6) ne visos kartos galėjo džiaugtis sparčiai augančia šalies ekonomika (BVP kritimas 1981-84‘; 2008-09‘).

kartu-pajamu-skirtumai

Nors disponuojamų pajamų grafikas ir suteikia įžvalgų, tačiau į jį reikėtų žiūrėti kritiška akimi, nes į šią analizę nėra įtraukta daugybė faktorių, tokių kaip gimstamo ir pensijų sistemos pasikeitimai, ekonomikos situacija, kredito prieinamumas, nedarbo lygis ar ilgesnio gyvenimo su tėvais įpročiai.

Deja, Lietuvos statistikos departamentas pateikia disponuojamas vidutines namų ūkių pajamas tik nuo 2004 metų, tad panašaus tipo analizės reikės palūkėti dar ne vienerius metus…

Spa 1
75% pajamų mokestis
icon1 Justas | icon2 Ekonomika | icon4 10 1st, 2012| icon32 Comments »

Naujasis Prancūzijos prezidentas Francois Hollande laikosi savo žodžio ir nuo 2013 m. įveda 75% pajamų mokestį gyventojams, uždirbantiems virš 1 mln. eurų per metus. Prancūzams, uždirbantiems virš 150 tūkst. eurų, bus taikomas 45% pajamų mokestis (vidutinis metinis atlyginimas Prancūzijoje – 57 tūkst. eurų). Ministras pirmininkas ramina, kad šis mokestis palies tik vieną iš dešimties prancūzų, o pats mokestis (bent jau pagal dabartinius planus) bus taikomas tik 2 metų periodui.

Vyriausybė tikisi sumažinti šalies biudžeto deficitą padidinus mokesčius turtingiesiems bei korporacijoms (2/3 dalis iš 30 mlrd. eurų deficito mažinimo programos) ir apkarpant vyriausybės išlaidas (1/3 dalis), kurios siekia net 56% bendrojo vidaus produkto ir lenkia net socialistinę Švediją, kurios vyriausybės išlaidos siekia 52.5% BVP (Lietuva – 37%). Didžiąją dalį biudžeto deficito mažinimo tikimasi pasiekti padidinus mokesčius, nesprendžiant pagrindinės šalies problemos – išsipūtusio vyriausybės išlaidavimo.

Prancūzų ekonomika jau trečią ketvirtį iš eilės yra stagnacijoje, o 2013 m. ekonomikos augimo prognozės sumažintos iki 0.8%. Jeigu BVP augimas nebus pasiektas, net naujausi biudžeto deficito mažinimo planai pasirodys neveiksmingi. Taip pat, didesni mokesčiai palies daugiau nei 1 iš 10 – ies prancūzų, nes aukštesni mokesčiai cigaretėms, alui, viršvalandžiams ir pan. juntami platesniu mastu.

Prezidento rinkimų rezultatai atskleidžia ir kitą svarbų aspektą – neigiamą visuomenės požiūrį į turtą ar dideles pajamas gaunančius piliečius. Šie prancūzai palieka šalį ir persikelia į palankesnes apmokestinimo sąlygas siūlančias šalis – Liuksemburgą, Šveicariją, ar Belgiją. Iškart po Hollande išrinkimo į prezidentus, keli garsūs verslininkai viešai paskelbė apie savo planus iškelti savo bendroves į kitas šalis, o nauji įstatymų pakeitimai tik dar labiau sustiprins šią tendenciją.

75% pajamų mokestis ne tik signalizuoja pasauliui apie Prancūzijos norą „pritraukti“ užsienio investicijų ar naujus verslo kūrėjus, bet ir apie galimybes pritraukti naujus talentus bei aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Jeigu Jūs gautumėte du 1 mln. eurų pasiūlymus iš skirtingose šalyse (vienoje pajamų mokestis siekia 45%, o kitoje – Prancūzijoje – 75%) įsikūrusių įmonių, kurią šalį pasirinktumėte?

Lietuvoje „oficialiai“ progresiniai mokesčiai neegzistuoja, tačiau realybėje jie gyvuoja jau kurį laiką. Pavyzdžiui, uždirbantis 850 Lt bruto atlyginimą, sumoka ~36% nuo visų darbo vietos sąnaudų (kurios siekia 1115 Lt), t.y. 400 Lt. Tačiau jeigu uždirbate 3200 Lt, Jūs jau sumokate 42%, t. y. 1763 Lt. Ar tikrai norime statesnių progresinių mokesčių laiptelių?

Lie 30

2012 m. Londono olimpiados medaliai yra sunkiausi ir didžiausi kada nors pagaminti olimpiniai medaliai. Tačiau kokybė dažniausiai yra svarbesnė už kiekybę. 2012 m. olimpinis aukso medalis pagamintas naudojant 92.5% sidabro, 6.16% vario ir tik 1.34% aukso. auksomedaliai Pagal dabartines oficialias žaidynių taisykles, aukso medalis privalo turėti bent 6 g aukso. Zerohedge.com bloge skaičiuojama, kad olimpinio aukso medalio sudedamosios medžiagos šiandien kainuoja apie 500 JAV dolerių. Jeigu 2012 m. aukso medalis būtų pagamintas iš gryno aukso, jo medžiagų vertė siektų net 21 tūkst. JAV dolerių (52 JAV doleriai už gramą), tačiau paskutiniai olimpiniai gryno aukso medaliai buvo išdalinti 1912 m. Stokholmo olimpiadoje.

2012 m. sidabro medalis susideda iš 92.5% sidabro ir 7.5% vario, o medalio medžiagų vertė siekia apie 260 JAV dolerių. Bronzos medalis pagamintas iš 97% vario, 2.5% cinko ir 0.5% alavo. Medalio vertė – tik 3 JAV doleriai.

Žinoma, laimėti olimpiniai medaliai yra žymiai vertingesni nei jų gamybai naudojamos medžiagos. Pavyzdžiui, 2010 m. aukciono būdu buvo parduotas 1980 m. Mark Wells (JAV ledo ritulio komandos nario) laimėtas aukso medalis, už kurį buvo gauta 310 700 JAV dolerių.

Žemiau pateikiamas grafikas, vaizduojantis olimpinių medalių svorį nuo 1896 m. Įdomu, kas laukia 2016 m. ?

auksiniumedaliusvoriai
Lie 2

Tikriausiai daugeliui ne paslaptis, kad valstybės valdomos įmonės (VVĮ) pastaraisiais metais turėjo naudotis banko, pasiūliusio mažiausius įkainius ir didžiausias palūkanas, paslaugomis. Atrenkant nugalėtoją viešųjų pirkimų konkursuose kredito ir rizikos veiksniai neturėjo didelio svorio, tad daugelį jų tuomet laimėjo didžiausias palūkanas siūlęs AB bankas „Snoras“. Tokie laimėti „geriausių“ sąlygų konkursai ne vienai VVĮ ir savivaldybei kainavo milijonus litų.

2011 m. Ūkio ministerijos paskaičiavimais, visas valstybės sektorius (savivaldybės, valstybės institucijos ir valstybės valdomos įmonės) laikė virš 300 mln. Lt indėlių (neišskirta dalis virš 100 tūkst. EUR). Kodėl valstybės sektorius laikė tokią didelę indėlių sumą, kai Vyriausybė skolinosi tarptautinėse rinkose už obligacijas mokėdama daug didesnes palūkanas, nei mokėjo dabar jau BAB bankas „Snoras“ už kredito likučius, lieka atviras klausimas.

Vienas iš labiausiai tikėtinų atsakymų –pasitikėjimo trūkumas tarp tų pačių valstybės sektoriaus dalyvių. Paskolinus laikinai nenaudojamas lėšas gali jų ir nebeatgauti, o numatytas kapitalines investicijas atidėti. Kita teorija – koordinacijos stygius valstybiniame sektoriuje, t.y. bendro vaizdo nematymas ir nežinojimas, kiek laisvų pinigų ir indėlių turi kuri įmonė ar įstaiga.

Matydama milžiniškus BAB bankas „Snoras“ indėlių operacijos nuostolius ir sistemos trūkumus, Finansų ministerija suskubo pakeisti įstatymą ir leisti valstybei tiesiogiai skolintis iš VVĮ. Tačiau VVĮ neprivalės, o tik galės skolinti valstybę atstovaujančiai Finansų ministerijai, o tai palieka gana didelę pasirinkimo laisvę, kuri kartais yra itin žalinga.

Remiantis Ūkio ministerijos duomenimis, vien 2011 m. gruodžio 31 d. VVĮ balanse buvo apie 657 mln. Lt pinigų ir jų ekvivalentų, o kokios sumos guli indėliuose pasislėpusios už „Kitas trumpalaikis turtas“ balanso eilutės (2011.12.31 –  1 227 mln. Lt)  – galima tik paspėlioti. Žinoma, viso banke esančio pinigų likučio niekada negali paskolinti (apyvartinio kapitalo palaikymas), tačiau tikiu, kad dalį šių pinigų būtų galima kelioms savaitėms „priparkuoti“ prie Finansų ministerijos sąskaitų.

Naudojantis tiesioginiu skolinimusi, Finansų ministerijai būtų galima sutaupyti ženklią sumą, nes vietoje kuklių palūkanų iš bankų už sąskaitų likučius, būtų galima šiek tiek atitolinti vis dar brangų skolinimąsi tarptautinėse finansų rinkose. O svarbiausia – sumažėtų kredito rizika, ir pinigai nebūtų prarasti. Sutikime, jeigu valstybė bankrutuotų, kelių įmonių balansų pokyčiai jau mažai ką pakeistų.

Kitas dalykas – jeigu pinigai bendrovei nebereikalingi ir kasmet dedami į indėlius, ar nevertėtų jų grąžinti akcininkams dividendų pavidalu? Juk bendrovės vadovybė turėtų tenkinti akcininkų interesą – didinti bendrovės vertę, į kurios sampratą įeina ir nenaudojamų (ir neplanuojamų naudoti) laisvų piniginių lėšų išmokėjimas akcininkams. Juk dažnai reikalaujama akcininko grąža viršija 10%, o bankas už indėlį moka vos kelis procentus. Norėtųsi išsamesnių duomenų, kuriuose matytųsi, kokios sumos kiekvienais metais „kabo“ indėliuose, ir koks buvo vidutinis sąskaitų likutis ataskaitiniais periodais. Tik turint šią informaciją galėtume paskaičiuoti, kokią sumą pavyktų „ištraukti“ dividendų pavidalu, o kiek laikinai paskolinti Finansų ministerijai.

Privataus sektoriaus bendrovės skiria gan nemažą dėmesį laisvų lėšų valdymui. Didžiosios bendrovės naudoja griežtą laisvų pinigų investavimo politiką, nustato galimų naudoti finansinių instrumentų sąrašą (dažniausiai vienos nakties indėliai, trumpalaikiai indėliai, vyriausybės obligacijos, uždaros bankų obligacijos), maksimalų investavimo laikotarpį, rizikos laipsnį ir pan. Nors laisvų lėšų valdymas bendrovėms nėra pagrindinis dalykas, tačiau efektyvus valdymas padeda ne tik sutaupyti, bet svarbiausia – neprarasti turimų lėšų.

Apibendrinant, norisi tikėti, kad įstatymai bus kuriami atsakingiau, o pasitikėjimas tarp valstybinio sektoriaus dalyvių didės. Taip pat, kad praeitą savaitę baigtos rengti rekomendacinio pobūdžio finansinės rizikos valdymo gairės paskatins VVĮ skolinti laikinai nenaudojamus pinigus Finansų ministerijai, o kelerius metus iš eilės kaupiamus indėlius išmokėti dividendų pavidalu VVĮ akcininkams. Vien efektyvus laisvų lėšų valdymas prie planuojamo 2012 metų dividendų krepšelio būtų galėjęs prisidėti daugiau apie 181 mln. Lt (paskelbti VVĮ nuostoliai dėl sąskaitų BAB „Snoras“). Vis dėlto, sparčiai vykdoma VVĮ reforma ir naujai sudaryta VVĮ reformos komisija* suteikia vilties, kad valstybės valdomų įmonių efektyvumas didės.

 

*VVĮ reformos komisija: “TEO LT” generalinis direktorius Arūnas Šikšta, „Nasdaq Omx“ Vilniaus biržos vadovė Arminta Saladžienė, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, buvęs „Fermento“ vadovas Viktoras Butkus, „Baltic Management Institute“ generalinis direktorius Jaunius Pusvaškis, investavimo specialistas Antanas Anskaitis bei „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas.

« Previous Entries