Valstybės valdomų įmonių pinigų valdymas

Tikriausiai daugeliui ne paslaptis, kad valstybės valdomos įmonės (VVĮ) pastaraisiais metais turėjo naudotis banko, pasiūliusio mažiausius įkainius ir didžiausias palūkanas, paslaugomis. Atrenkant nugalėtoją viešųjų pirkimų konkursuose kredito ir rizikos veiksniai neturėjo didelio svorio, tad daugelį jų tuomet laimėjo didžiausias palūkanas siūlęs AB bankas „Snoras“. Tokie laimėti „geriausių“ sąlygų konkursai ne vienai VVĮ ir savivaldybei kainavo milijonus litų.

2011 m. Ūkio ministerijos paskaičiavimais, visas valstybės sektorius (savivaldybės, valstybės institucijos ir valstybės valdomos įmonės) laikė virš 300 mln. Lt indėlių (neišskirta dalis virš 100 tūkst. EUR). Kodėl valstybės sektorius laikė tokią didelę indėlių sumą, kai Vyriausybė skolinosi tarptautinėse rinkose už obligacijas mokėdama daug didesnes palūkanas, nei mokėjo dabar jau BAB bankas „Snoras“ už kredito likučius, lieka atviras klausimas.

Vienas iš labiausiai tikėtinų atsakymų –pasitikėjimo trūkumas tarp tų pačių valstybės sektoriaus dalyvių. Paskolinus laikinai nenaudojamas lėšas gali jų ir nebeatgauti, o numatytas kapitalines investicijas atidėti. Kita teorija – koordinacijos stygius valstybiniame sektoriuje, t.y. bendro vaizdo nematymas ir nežinojimas, kiek laisvų pinigų ir indėlių turi kuri įmonė ar įstaiga.

Matydama milžiniškus BAB bankas „Snoras“ indėlių operacijos nuostolius ir sistemos trūkumus, Finansų ministerija suskubo pakeisti įstatymą ir leisti valstybei tiesiogiai skolintis iš VVĮ. Tačiau VVĮ neprivalės, o tik galės skolinti valstybę atstovaujančiai Finansų ministerijai, o tai palieka gana didelę pasirinkimo laisvę, kuri kartais yra itin žalinga.

Remiantis Ūkio ministerijos duomenimis, vien 2011 m. gruodžio 31 d. VVĮ balanse buvo apie 657 mln. Lt pinigų ir jų ekvivalentų, o kokios sumos guli indėliuose pasislėpusios už „Kitas trumpalaikis turtas“ balanso eilutės (2011.12.31 –  1 227 mln. Lt)  – galima tik paspėlioti. Žinoma, viso banke esančio pinigų likučio niekada negali paskolinti (apyvartinio kapitalo palaikymas), tačiau tikiu, kad dalį šių pinigų būtų galima kelioms savaitėms „priparkuoti“ prie Finansų ministerijos sąskaitų.

Naudojantis tiesioginiu skolinimusi, Finansų ministerijai būtų galima sutaupyti ženklią sumą, nes vietoje kuklių palūkanų iš bankų už sąskaitų likučius, būtų galima šiek tiek atitolinti vis dar brangų skolinimąsi tarptautinėse finansų rinkose. O svarbiausia – sumažėtų kredito rizika, ir pinigai nebūtų prarasti. Sutikime, jeigu valstybė bankrutuotų, kelių įmonių balansų pokyčiai jau mažai ką pakeistų.

Kitas dalykas – jeigu pinigai bendrovei nebereikalingi ir kasmet dedami į indėlius, ar nevertėtų jų grąžinti akcininkams dividendų pavidalu? Juk bendrovės vadovybė turėtų tenkinti akcininkų interesą – didinti bendrovės vertę, į kurios sampratą įeina ir nenaudojamų (ir neplanuojamų naudoti) laisvų piniginių lėšų išmokėjimas akcininkams. Juk dažnai reikalaujama akcininko grąža viršija 10%, o bankas už indėlį moka vos kelis procentus. Norėtųsi išsamesnių duomenų, kuriuose matytųsi, kokios sumos kiekvienais metais „kabo“ indėliuose, ir koks buvo vidutinis sąskaitų likutis ataskaitiniais periodais. Tik turint šią informaciją galėtume paskaičiuoti, kokią sumą pavyktų „ištraukti“ dividendų pavidalu, o kiek laikinai paskolinti Finansų ministerijai.

Privataus sektoriaus bendrovės skiria gan nemažą dėmesį laisvų lėšų valdymui. Didžiosios bendrovės naudoja griežtą laisvų pinigų investavimo politiką, nustato galimų naudoti finansinių instrumentų sąrašą (dažniausiai vienos nakties indėliai, trumpalaikiai indėliai, vyriausybės obligacijos, uždaros bankų obligacijos), maksimalų investavimo laikotarpį, rizikos laipsnį ir pan. Nors laisvų lėšų valdymas bendrovėms nėra pagrindinis dalykas, tačiau efektyvus valdymas padeda ne tik sutaupyti, bet svarbiausia – neprarasti turimų lėšų.

Apibendrinant, norisi tikėti, kad įstatymai bus kuriami atsakingiau, o pasitikėjimas tarp valstybinio sektoriaus dalyvių didės. Taip pat, kad praeitą savaitę baigtos rengti rekomendacinio pobūdžio finansinės rizikos valdymo gairės paskatins VVĮ skolinti laikinai nenaudojamus pinigus Finansų ministerijai, o kelerius metus iš eilės kaupiamus indėlius išmokėti dividendų pavidalu VVĮ akcininkams. Vien efektyvus laisvų lėšų valdymas prie planuojamo 2012 metų dividendų krepšelio būtų galėjęs prisidėti daugiau apie 181 mln. Lt (paskelbti VVĮ nuostoliai dėl sąskaitų BAB „Snoras“). Vis dėlto, sparčiai vykdoma VVĮ reforma ir naujai sudaryta VVĮ reformos komisija* suteikia vilties, kad valstybės valdomų įmonių efektyvumas didės.

 

*VVĮ reformos komisija: “TEO LT” generalinis direktorius Arūnas Šikšta, „Nasdaq Omx“ Vilniaus biržos vadovė Arminta Saladžienė, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, buvęs „Fermento“ vadovas Viktoras Butkus, „Baltic Management Institute“ generalinis direktorius Jaunius Pusvaškis, investavimo specialistas Antanas Anskaitis bei „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas.

Susiję įrašai

Leave a Comment

Please note: Comment moderation is enabled and may delay your comment. There is no need to resubmit your comment.