rizikos fondas | Justas Šaltinis
Rgs 7

RT


Prieš kelias dienas su visa SSE Rygos Investicinio Fondo valdyba turėjau galimybę papietauti su hedge fondo (ang. rizikos draudimo fondas) analitiku valdytoju. Fondo valdomas turtas viršijo 4 mlrd. dol., o metinė suma išleista komisiniams siekė net 50 mln. dol… Investavimo spektras – finansų ir draudimo sektoriai.

Nors pietūs užsitęsė net iki vakarienės, bet spėjom padiskutuoti įvairiausiomis temomis, pradedant mokykline veikla ir baigiant pokalbiais apie įvairius finansinius modelius ar fondo naudojamą svertą.

Į vieną iš didžiausių krizių šiuo metu patiriančią šalį jį atvedė darbo reikalai, nes dalis fondo lėšų yra investuota į finansinį sektorių Skandinavijoje, kuris šiuo metu kenčia dėl blogos ekonominės situacijos ne tik namuose, bet ir Baltijos regione, o labiausiai dėl Latvijos.

Pasidalinome savo žiniomis ir nuomonėmis apie Baltijos šalių ekonominę situaciją; jis papasakojo, kad tikėjosi kur kas blogesnės situacijos, nei susidarė iš įvairių straipsnių ir naujienų internete apie Latviją, buvo nustebęs, kad verda naktinis gyvenimas Rygoje, pilna prabangių mašinų, kavinės pilnos lankytojų (tiesa,  nuošalesniame vidutinių kainų lygio restorane, kuriame pietavome, valgančiųjų buvo vos keletas…), o elektronikos parduotuvėse pilna įvairiausių prietaisų, kurių dar neįmanoma įsigyti Amerikoje.

Kalbant apie investavimą ir rizikos draudimo fondą, pavyko sužinoti, kad fondas beveik nenaudoja sverto, nors per krizę dėl didelių atsiėmimų svertas padidėjo iki 2.5 kartų, o metinė grąža sugebėjo išlikti pozityvi, nors dėl Lehman Brothers griūties prarado apie 18%  prieauglio (LB buvo jų prime brokeris, ir dėl jų žlugimo, dalies turto nepavyko atgauti…). Fondas naudojasi tiek long tiek short pozicijomis, prekiauja ne tik akcijomis, valiutomis, bet ir įvairiais apsidraudimo instrumentais. Kiek pavyko sužinoti iš visagalio Google, uždarbis siekia 120k dolerių per metus, tačiau už tai tenka padirbėti apie 90 valandų per savaitę (prieš krizę tekdavo ir 110…) ir susimokėti progresinius mokesčius. Darbo diena prasideda apie 3h ryto, kuomet atsidaro biržos Londone, miegoti einama apie 10h vakaro. Šiek tiek nustebino, kad fondas visiškai nenaudoja techninės analizės, o tik fundamentalią, tad kelionės po pasaulį fondo valdytojams-analitikams nėra retenybė.

Ir galiausiai įvairios nuotrupos, netelpančios į vientisą tekstą:

    • Kainos Latvijoje jam pasirodė 3 kartus mažesnės nei Amerikoje,  ir jo nuomone, Latvija būtų puiki vieta atvykti savaitgaliui pašvęsti, jeigu tik būtų tiesioginiai skrydžiai.
    • Amerikoje universitete nėra per daug ką mokytis, tad juose labiau mokomasi bendravimo (suprask per non-stop vakarėlius). „There is not so much to study and basically we are learning to socialize“
    • Jaunieji investment-bankeriai sugeba sutaupyti gana dideles sumas (paneigtas Mergers and Inquisitions mitas)
    • Mus patikino, kad dauguma amerikiečių yra neišsilavinę ir retai išvyksta už savo valstijos ribų.
    • Amerikoje taip pat puikiai veikia ir yra dažnas „draugų ir pažįstamų“ modelis priiminėjant vasaros praktikantus ar darbuotojus.
    • Asmeniškai jis tiki konspiracijos teorija, kad dėl Goldman Sachs bankrutavo pagrindinis jų konkurentas Lehman Brothers ( daugybė buvusių GS vadovų dirba aukštuose valstybės postuose ir gali nesunkiai paveikti reikšmingus sprendimus).

Lie 26

2007 06 30

Roger‘io Lowenstein‘o knygoje „When genius failed: The rise and fall of Long-Term Capital Management(LTCM)“ rašoma apie pasaulyje didžiausio hedge fondo LTCM istorija. Šį fondą įkūrė John Meriwether, 1994 metais sugebėjęs surinkti virš milijardą dolerių pradinėms investicijoms, kas tuo laiku buvo neįtikėtina. LTCM‘e dirbo gabiausi finansų profesoriai, matematikai, taip pat Nobelio Prizo Laureatai (Merton ir Scholes), kurie sukūrė Black-Scholes modelį. Fondas pagrinde vertėsi obligacijų arbitražu ir naudojo didžiulį finansinį svertą, dažniausiai 1:25-40.
Laikui bėgant, obligacijų arbitražas pasidarė nelabai pelningas, tad fondui reikėjo ieškoti naujos vietos pinigams įdėti. Taip LTCM įsivėlė į rizikos(risk arbitrage), kredito susijungimo(merger arbitrage), konvertuojamos(convertible arbitrage), išvestinių instrumentų(derivative arbitrage) ir kitus arbitražus. Fondas rodė įspūdingus rezultatus iki pat 1998m. Azijos bei Rusijos krizių, kuomet jų modeliai pradėjo „neveikti“, o rinkos pradėjo koreliuoti. Finansų rinkose kilo sumaištis, atotrūkis(spread) pradėjo didėti(fondas statė už tai, kad jie mažės), o fondas nebegalėjo išsiparduoti, nes jų pozicijos buvo per didelės. LTCM daugumą sandorių atlikinėjo skolintais pinigais, tad kilus krizei juos reikėjo staigiai grąžinti. Per kelis mėnesius į LTCM investuoti pinigai sumažėjo beveik 92 procentais, iš kiekvieno investuoto dolerio liko tik apie 0.08dol. Per tą laiką fondas prarado daugiau nei 4,2milijardo dolerių. Kapitalui mažėjant, svertas užkilo net iki 1:100.
FED(Federalinė Rezervų sistema), nenorėdama, kad finansų rinkas ištiktų visiškas krachas, sukvietė didžiausius bankus ir paskatino juos įnešti papildomai apie 4mlrd ir gelbėti skęstančią valtį, kuri dar turėjo daugiau išvestinių instrumentų už daugiau nei 1 trilijonas. Fondas buvo išgelbėtas, bankai atgavo savo pinigus, investuotojai tik dalį.
Fondo valdytojai pasitikėjo savimi, buvo godūs bei arogantiški. Įdomus ir tas faktas, kad už metų po LTCM krizės, jie įsteigė naują fondą, tačiau šį kartą pavyko pritraukti tik 0,25mlrd.