obligacijos | Justas Šaltinis
Lie 3

Kredito reitingų agentūra Standard & Poor’s prieš kelias savaites sumažino Graikijos ilgalaikio vyriausybės skolinimosi reitingą trimis padalomis nuo B iki CCC (Lietuvai suteiktas S&P reitingas – BBB, arba 5-iomis padalomis aukščiau už Graikiją).  Ši ir kitos kredito reitingo agentūros prognozuoja, kad padėčiai negerėjant, o politikams nesugebant įtikinti gyventojų susitaikyti su biudžeto išlaidų karpymu, kredito reitingas ir toliau gali būti mažinamas.  Tačiau graikai ir toliau protestuoja prieš tolimesnį išlaidų mažinimą (vidutinis atlyginimas viešajame sektoriuje tris kartus viršijo privataus sektoriaus atlyginimą), o Europos galingieji svarsto, kaip išspręsti šią Graikijos skolų krizę nesukeliant dar vienos likvidumo krizės.

Bet kas gi yra tas valstybės bankrotas?  Tai labiau teorinė sąvoka, nes valstybės nebankrutuoja, o tik atsisako vykdyti savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams, t.y. stambiems užsienio ir vietiniams bankams ir investuotojams, turintiems šios šalies obligacijas ar kitus skolos vertybinius popierius. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys valstybės sprendimą pasiskelbti nemokia, yra per didelis valstybės įsiskolinimas, dažniausiai skaičiuojamas kaip skolos lygis procentais nuo šalies bendrojo vidaus produkto (šiuo metu Graikijos skola siekia 152% BVP), lėtas ekonomikos augimas, kuris neužtikrina pakankamų pinigų srautų palūkanoms mokėti, bei finansų rinkų atsisakymas suteikti papildomus kreditus valstybei.

Sąrašas šalių, kurios nevykdė finansinių įsipareigojimų per paskutinį dešimtmetį, išties ilgas: Urugvajus (2003 m.), Rusija (1999-2000 m.), Dominikos Respublika (2005 m.), Indonezija (2002 m.), Argentina (2001-2005 m.), Pakistanas (1999 m.), Kamerūnas (2004 m.), Belizė (2006-2007 m.), Grenada (2005 m.) ir t.t.

Paanalizavus šių šalių ekonomikos vystymosi raidą po finansinių įsipareigojimų nevykdymo, matoma bendra tendencija: nedarbo lygis ir infliacija mažėja, o bendrasis šalies produktas pradeda augti. Valstybės skolai išnykus, nebereikia skirti milžiniškų sumų jos aptarnavimui, vadinasi, šios sumos gali būti panaudotos ekonomikos skatinimui, nukreipiant resursus į svarbiausias ūkio šakas.

TheEconomist atliktas tyrimas nustatė, kad 5 metų BVP augimas po finansinių įsipareigojimų nevykdymo padidėjo daugiau nei 2%, palyginus su 5 metų BVP augimu prieš paskelbiant valstybės bankrotą. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, kad valstybių finansinių įsipareigojimų nevykdymas dažniausiai pasireiškia ekonomikos nuosmukio metu, tad ir BVP augimas būna šiek tiek didesnis ekonomikai atsigaunant.

Taip pat nereikia pamiršti ir neigiamo valstybės bankroto padarinio: kapitalo rinkos dažniausiai užsidaro ilgesniam laikotarpiui, per kurį vienas iš labiausiai tikėtinų kreditorių tampa Tarptautinis valiutos fondas (TVF).  TVF suteikia paskolą su nedidele palūkanų norma mainais už tam tikrų sąlygų vykdymą, kurias nustato TVF ekonomistai (jos dažniausiai būna susijusios su biudžeto išlaidų mažinimu ir kitomis svarbiomis reformomis). Šalies ekonomikai atsigaunant, investuotojai pradeda įžvelgti pelningas investavimo galimybes, ir taip pradeda vėl skolinti (sakoma, kad finansų rinkų atmintis itin trumpa).

Ar Graikija ir pasaulio galingieji turės ryžto paskelbti šios šalies bankrotą? Svarbiausių sprendimų priėmimas atidėtas iki kito mėnesio, tačiau rinkos ekspertai tikisi, kad Graikija restruktūrizuos savo įsipareigojimus, t.y. išmokės ne visą, bet tik dalį skolos vertybinio popieriaus nominalo (pvz. investuotojai atgaus 50% nuo 1000 Lt. vertės obligacijų), arba paskolos grąžinimą atidės keliems metams (pvz. obligacijų išpirkimo datą nukels keliems metams į priekį).

Šalies bankrotas ar skolų restruktūrizavimas neigiamai paveiktų finansų rinkas, dėl užkrato efekto (ang. contagion effect) nes Graikijos skolos vertybiniai popieriai yra paplitę po visą pasaulį. Didžiausia jų koncentracija aptinkama didžiuosiuose Europos bankuose, tad jie pirmieji susidurtų su likvidumo problemomis, kurios paskatintų staigų akcijų ir kitų vertybinių popierių išpardavimą.

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. birželio 30 d.

Geg 20

Kadangi taupymo lakštai jau pradėti platinti, norėčiau aptarti tris gan saugius investavimo instrumentus – taupymo lakštai, euroobligacijos ir indėliai.

Pagaliau LR valdžia sugalvojo, kad skolintis galima ir iš Lietuvos gyventojų mokant tam tikras palūkanas ir taip išlaikyti palūkanas  šalies viduje, o kartu ir  gerinti ekonominę situaciją. Gaila, kad šito nebuvo sugalvota, kuomet valdžia skolinosi už dviženkliuss procentus iš užsienio bankų… Kaip jau tikriausiai teko girdėti, valstybė nuo vakar (gegužės 19d.) pradėjo platinti taupymo lakštus už kuriuos bus mokamos 7,05% metinės palūkanos, o jų išpirkimas numatomas po metų. Kol kas taupymo lakštus galima įsigyti tik internetinėje svetainėje: http://www.vtl.lt bet vėliau numatoma galimybė jų įsigyti ir Lietuvos pašte, ir tiesiogiai banko skyriuose. Emisijos dydis neribotas, tad galite nešti kad ir visas turimas santaupas ;)

Taigi keletas pliusų kuriuos pavyko įžvelgti:

  1. Nėra komisinių mokesčių, kuriuos reikėtų mokėti tarpininkui
  2. Gautos pajamos iš taupymo lakštų nėra apmokestinamos ir deklaruojamos.
  3. Mažesnės rizikos instrumentas, nes jų išpirkimą garantuoja valstybė.
  4. Palūkanos „nusėda“ Lietuvos piliečių kišenėse.
  5. Prieinama kaina, nes nominali vertė lygi 100lt.

Taip pat galima investuoti ir į trijų metų trukmės LR euroobligacijas, kurios šiuo metu siūlo 4,89% metinį pajamingumą (ketverių metų euroobligacijos siūlo 6,5% metinį pajamingumą), tačiau jos jau išplatintos ir dabar vyksta tik prekyba jomis. Pliusai yra tai, kad  Lietuvos Vyriausybė atsakinga už jų išpirkimą, tad garantija  išlieka ta pati(imho), o taip pat jos denominuotos eurais, tad valiutos devalvavimo rizika iš karto išnyksta. Tačiau jų kaina siekia apie 1000eurų, tad daugelis gali neišgalėti įsigyti keletos vienetų (bent jau DnB Nord platina po 5vnt.). O norint parduoti ankščiau nei išpirkimo data, teks prarasti apie 3,5% nuo visos sumos (dėl pirkimo/pardavimo skirtumo)., o jeigu parduosite ankščiau neišlaikę jų vienus metus, teks susimokėti GPM.

Trečioji galimybė – dėti metų trukmės indėlį į lietuviško kapitalo banką  ir gauti nuo 9% palūkanų. Indėliai iki 100k yra apdrausti*, o bankų bankroto tikimybė nėra labai didelė, tad rizikos kaip ir nėra. Net jeigu ji ir egzistuoja, valstybė tikriausiai pultų jį gelbėti (Latvijos Parex banka pavyzdys), žinoma tada indėlių išdavimas būtų užšaldytas keletai mėnesių, dėl apyvartinių lėšų trūkumo.

*Apie vadinamąjį indėlių draudimą: pasižvalgius internete radau, kad šiuo metu LT yra beveik 41 mlrd. Lt įmonių ir privačių asmenų indėlių, iš jų 24 mlrd. Lt yra gyventojų santaupos. Tuo tarpu pravertus Indėlių ir Investicijų draudimo įmonės atskaitą (2007), radau, kad draudimo fondo dydis siekė 847mln.lt (172mln. prieauglis lyginant su 2006) tad, 2008 turėtų viršyti vieną milijardą. Tačiau tai tikrai nėra pakankama suma padengti visiems indėliams. Žinoma, nėra aišku koks procentas indėlių viršija 100k. eurų ribą.

Vis tik džiugu kad taupymo lakštai pradėti platinti, o per pirmą dieną valstybei paskolinta net 384.300 Lt.

Sau 25

Šiandien baigiau skaityti puikią knygą apie gyvenimą investicinėje bankininkystėje. Knygos autorius, Michael Lewis, baigęs magistrą LSE prisijungė prie Saloman Brothers ir dvejus metus dirbo obligacijų pardavėju ir po to savanoriškai pasitraukė. Parašyta ironiškai ir paprasta kalba. Visiems rekomenduočiau, kurie domini investicine bankininkyste ar planuoja ten dirbti(jeigu dar ji išliks iki to laiko:))

Pradžioje aprašoma, kaip Lewis buvo pakviestas į Saloman Brothers paruošimo programą, į kurią patenka tik geriausių universitetų ir verslo mokyklų absolventai. Mokymų metu parodoma, kad nors ir dauguma turi magistro laipsnį, tačiau nežino kas yra LIBOR ar TED spread, dalis visiškai ignoruoja pranešėjus. Vienintelis klausimas, kuris jiems rūpi, kaip patekti į tuo metu pelningiausią – nekilnojamo turto įkeitimo obligacijų (mortgage bonds) departamentą, ir kokio atlygio jie gali tikėtis pirmaisiais metais. Dauguma esamų darbuotojų šių praktikantų visiškai nevertina ir laiko labiau vergais, nei žmonėmis, pagrindinis jų darbas – atnešti visam prekybos padaliniui (trading floor) maisto. Rašoma, kaip bandoma įsiteikti departamentų direktoriams, kad tik jie priimtų praktikantą, apie žiaurius užgauliojimo būdus mortgage bond departamente, kur norma buvo laikomas telefono mėtymas į praktikantus…

Tačiau net ir tada, kai Lewis buvo priimtas į darbą, pagarba jam nepakilo, ir toliau nešiojo maistą, atlikinėdavo kitų nepabaigtus darbus ir panašiai. Kadangi jis dirbo obligacijų pardavėju (skambindavo klientams ir siūlydavo pirkti tam tikras obligacijas) tai dažnai reikėdavo klausytis kitų patarimų(savo nuomonės tuo metu dar neturėjo ir nelabai suprato, kaip kas veikia), o tai reikšdavo, kad nuostolingas pozicijas turintys obligacijų prekeiviai siūlydavo pirkti tam tikras obligacijas, kurios buvo užsilikusios pas prekeivius kaip nuostolingos ar šiaip nebelikvidžios.

Obligacijų pardavėjai susidurdavo su prioritetais, t.y. dideliu kiekiu obligacijų ar akcijų, kurias reikėjo staigiai parduoti, nes jas parduodant Saloman Brothers taptų turtingu arba jeigu jų neparduotų, SB taptų vargšais (pvz.: Kai Texasas buvo arti bankroto ribos, SB turėjo virš šimto milijonų vertės obligacijų, kurios taptų bevertės bankroto atveju, nebent jas parduotų klientams, tai SB kainuotų klientą, tačiau sutaupytų net šimtą milijonų(taip dažniausiai ir buvo daroma)…).

Korporacijoje buvo ir protingų, mokančių daryti tikrus pinigus, kurie praktikuodavosi pagrindimą klausimu: kas jeigu ? Tarkime Japonijoje įvyksta milžiniškas žemės drebėjimas. Prekeivis perka Japonijos obligacijas. Ekonomika reikia atstatyti – mažinamos palūkanų normos, norint paskatinti atstatymo procesus (nurodant bankams lengviau skolinti pinigus(žinoma, bankai kaip visada skundžiasi)). Tuo tarpu mažesnės palūkanų normos reikštų didesnę obligacijų kainą. Štai ir pelnas… Trumpuoju laikotarpiu vykstanti panika mestų šešėlį ant ilgalaikio Japonijos kapitalo grįžimo į tėvynę(Japonai turėdami didelius perteklius, investuoja savo kapitalą Europoje ir Amerikoje). Staiga jie atsiimtų savo investicijas. Kas iš to ? Prekeivis pirktų jeną, nes japonai pirktų jeną, pardavinėdami savo dolerius, frankus, markes ar svarus. Jena kiltų ne tik todėl, kad Japonai perka jeną, bet ir todėl, kad užsienio investuotojai pamatytų, kad jena yra perkama dideliais kiekiais ir jie norėtų prisijungti prie pajudėjusio traukinio.

Arba dar vienas pavyzdys: Po akcijų rinkos nuosmukio, investuotojai pradeda domėtis makroekonomikos efektais. Akcijų kaina mažesnė, žmonės tampa mažiau turtingi, dėl to vartojimas sulėtės, dėl to ekonomikos augimas sulėtės, dėl to infliacija nukris, dėl to palūkanų normos sumažės, o tai reiškia, kad obligacijų kaina pakils.

Visi kas norite daugiau sužinoti apie tai kaip prieš daugiau nei 20 metų buvo skirstomi atlyginimų priedai(tiesiog nuvykstant į pagrindinį ofisą ir bandoma įrodinėti, kaip tavo darbas įmonei atnešė didžiulius pelnus ir koks reikšmingas tu SB), kaip kompanijos direktorius bandė pašalinti dėl blogo valdymo(didžiosios dalies akcijų perpirkimu) ir kaip jie save saugodavo nuo darbo praradimo ( skolindamiesi pinigus (prastomis sąlygomis) iš įvairių stambių investuotojų ( kaip Warren Buffet) ir patys supirkdavo savas akcijas ir taip išvengdavo perėmimo) ir panašius dalykus rasite šioje knygoje.

Pabaigai kelios trumpos, bet super frazės:

„Those who say don’t know, and those who know don’t say.“

„How should I know? I thought you spoke French,“ he said. „No, that was just on my resume,“ I said.

„Actually there was one good reason for using the charts: Everyone else did. If you believed that large sums of money were about to be invested on the basis of a chart, then, as dumb as it made you feel, it made sense to look at that chart“

„I don’t talk to Salomon. Bastards. Tell him to go away.“ „Frank says he’ll have to call you back.“

Lie 26

2007 06 30

Roger‘io Lowenstein‘o knygoje „When genius failed: The rise and fall of Long-Term Capital Management(LTCM)“ rašoma apie pasaulyje didžiausio hedge fondo LTCM istorija. Šį fondą įkūrė John Meriwether, 1994 metais sugebėjęs surinkti virš milijardą dolerių pradinėms investicijoms, kas tuo laiku buvo neįtikėtina. LTCM‘e dirbo gabiausi finansų profesoriai, matematikai, taip pat Nobelio Prizo Laureatai (Merton ir Scholes), kurie sukūrė Black-Scholes modelį. Fondas pagrinde vertėsi obligacijų arbitražu ir naudojo didžiulį finansinį svertą, dažniausiai 1:25-40.
Laikui bėgant, obligacijų arbitražas pasidarė nelabai pelningas, tad fondui reikėjo ieškoti naujos vietos pinigams įdėti. Taip LTCM įsivėlė į rizikos(risk arbitrage), kredito susijungimo(merger arbitrage), konvertuojamos(convertible arbitrage), išvestinių instrumentų(derivative arbitrage) ir kitus arbitražus. Fondas rodė įspūdingus rezultatus iki pat 1998m. Azijos bei Rusijos krizių, kuomet jų modeliai pradėjo „neveikti“, o rinkos pradėjo koreliuoti. Finansų rinkose kilo sumaištis, atotrūkis(spread) pradėjo didėti(fondas statė už tai, kad jie mažės), o fondas nebegalėjo išsiparduoti, nes jų pozicijos buvo per didelės. LTCM daugumą sandorių atlikinėjo skolintais pinigais, tad kilus krizei juos reikėjo staigiai grąžinti. Per kelis mėnesius į LTCM investuoti pinigai sumažėjo beveik 92 procentais, iš kiekvieno investuoto dolerio liko tik apie 0.08dol. Per tą laiką fondas prarado daugiau nei 4,2milijardo dolerių. Kapitalui mažėjant, svertas užkilo net iki 1:100.
FED(Federalinė Rezervų sistema), nenorėdama, kad finansų rinkas ištiktų visiškas krachas, sukvietė didžiausius bankus ir paskatino juos įnešti papildomai apie 4mlrd ir gelbėti skęstančią valtį, kuri dar turėjo daugiau išvestinių instrumentų už daugiau nei 1 trilijonas. Fondas buvo išgelbėtas, bankai atgavo savo pinigus, investuotojai tik dalį.
Fondo valdytojai pasitikėjo savimi, buvo godūs bei arogantiški. Įdomus ir tas faktas, kad už metų po LTCM krizės, jie įsteigė naują fondą, tačiau šį kartą pavyko pritraukti tik 0,25mlrd.