Bal 17

Lietuvos statistikos departamentas dažnai pradžiugina įdomia informacija ir įvairiais statistiniais pjūviais. Šįkart akis užkliuvo už statistinės lentelės, kurioje pateikti įvairiuose sektoriuose mokami atlyginimai ir jų pokyčiai. Duomenis nusikopijavau, paformatavau ir paryškinau didžiausias reikšmes. Skaičiai lentelėje rodo procentinę dalį visų tame sektoriuje dirbančių (visą darbo laiką) darbuotojų,  gaunančių X atlyginimą. Kuo žalesnė dešinė lentelės dalis – tuo labiau apmokamas sektorius.

atlyginimai

Lentelėje matyti, kad „Finansinės ir draudimo veiklos“ ir „Informacijų ir ryšių“ sektoriai pirmauja pagal oficialų bruto atlyginimų dydį 2011 metais. Tuo tarpu „Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla“ ir „Kita aptarnavimo veikla“ pasižymi žemiausiomis oficialiomis algomis. Daugiau nei 20% dirbusiųjų visą darbo laiką Lietuvoje uždirbo mažiau nei 1000 Lt bruto (arba mažiau nei 825 Lt neto).

Kitas įdomus klausimas – kuris sektorius 2011 metais pasižymėjo didžiausiu atlyginimų augimu Lietuvoje? Norint tai sužinoti, tereikia atlikti kelis aritmetinius veiksmus, dar kartą suformatuoti ir padaryti išvadas.

atlyginimupokytis

Besidomintys Lietuvoje vyraujančiomis tendencijomis, turėjo atspėti teisingai – tai IT sektorius. Šiame sektoriuje atlyginimai augo sparčiausiai ir darbuotojų, gaunančių daugiau nei 3501 Lt bruto atlyginimą, padidėjo daugiausiai. Nesistebėčiau, jeigu ši tendencija išliks ir artimiausiais metais, ypač po pasaulinio lygio IT kompanijų atėjimo į Lietuvą. Žinoma, nereikia pamiršti, kad čia nurodyti oficialūs atlyginimai, o „juodųjų“ atlyginimų statistika atrodytų kiek kitaip, nes praeitais metais „Rait“ daryta apklausa parodė, kad net „44% apklaustųjų gyventojų sutinka visą ar dalį atlyginimo gauti vokelyje“…

Rgp 12

Prisipažinsiu, dar nesu nei karto ėmęs būsto paskolos, ar fiksavęs palūkanų normą, tačiau esu skaitęs ne vieną straipsnį apie palūkanų normų fiksavimo privalumus ir trūkumus. Trumpą analizę, ar verta fiksuoti būsto palūkanų normą pateiksiu šiame straipsnyje.

Tikriausiai visiems yra žinoma, kad standartinė būsto palūkanų norma susideda iš dviejų sudedamųjų dalių: banko maržos ir EURIBOR/VILIBOR. Banko marža nustatoma individualiai, atsižvelgiant į klientą ir paskolos dydį. Tuo tarpu VILIBOR yra vidutinė tarpbankinė palūkanų norma, kuria bankai yra pasirengę skolinti vieni kitiems litus (bent jau teoriškai). VILIBOR apskaičiuojamas naudojant bent 5 bankų palūkanų normų aritmetinį vidurkį, atmetus mažiausias ir didžiausias palūkanų normas. EURIBOR apskaičiavimas yra panašus į VILIBOR, tik EURIBOR palūkanų normų nustatyme dalyvauja daugiau bankų, atmetama 15% mažiausių ir didžiausių normų, o ir pati tarpbankinė rinka pasižymi didesniu likvidumu. Banko marža dažniausiai nekinta visą paskolos laikotarpį, nebent pavyksta susitarti dėl jos sumažinimo (pvz., ekonomikos pakilimo laikotarpiu).

Būsto palūkanos dažniausiai susiejamos su EURIBOR jeigu paskola yra eurais, ir VILIBOR, jeigu paimta paskola yra litais. Kiekvienas paskolos gavėjas gali pasirinkti, ar mokėti kintamąsias palūkanas, kurios būtų susietos su VILIBOR/EURIBOR, arba būsto paskolos gavėjas gali  užfiksuoti jas 2 – 15 metų periodui (dažniausiai 5-iems metams), kurio metu palūkanų norma nekistų.

Pasirinkus kintamąsias palūkanų normas, jos būtų perskaičiuotos kas 3, 6 arba 12 mėnesių, ir priklausytų nuo tuo metu susidariusios padėties tarpbankinėje paskolų rinkoje. Tuo tarpu užfiksavus palūkanas 5 metams, jos liktų tame pačiame lygyje visą laikotarpį. Tačiau už fiksavimą bankui dažniausiai reikia mokėti fiksuotą vienkartinį mokestį (dėl sutarties keitimo) ir prie dabartinio EURIBOR/VILIBOR lygio pridėti papildomus 2-3%, kurie priklausys nuo situacijos finansų rinkose.

Bankai fiksuodami palūkanas naudoja palūkanų normų apsikeitimo sandorius (ang. interest rate swaps), kurių metu dvi sandorio šalys susitaria dėl fiksuotos palūkanų normos. Viena moka kintamąsias palūkanas, kita – fiksuotas. Vėliau pritaikomi banko įkainiai/marža ir fiksavimo paslauga pasiūloma klientams.

Kadangi už fiksavimą reikia papildomai mokėti kelis procentus, iškyla natūralus klausimas, ar būsto paskolos gavėjas gali laimėti iš palūkanų normos fiksavimo?

Namų ūkis, pasirinkęs fiksuotą palūkanų normą, turėtų galimybę prognozuoti savo pinigų srautus ateinantiems metams ir nesijaudinti dėl rinkoje kylančių ar krentančių palūkanų normų. Fiksuota palūkanų norma taip pat gali veikti kaip vidinė apsauga (jokio streso finansų rinkose kylant palūkanų normai). Tačiau už tai būsto paskolos turėtojas mokėtų gerokai didesnę palūkanų normą, kai tuo tarpu rinkoje palūkanų norma gali siekti ir perpus mažesnį lygį.

Pažvelkime į ilgalaikį EURIBOR grafiką ir paskaičiuokime, kokia vidutinė palūkanų norma buvo 12 metų periode. Iš grafiko matyti, kad užfiksavus palūkanų normą ties 5-6 procentų riba, vidutiniškai prarastume 2-3 procentus, nes 5 metų vidutinė palūkanų norma nebuvo pakilusi aukščiau 5% ribos. Šis skirtumas susidaro dėl banko taikomų sandorio išlaidų, kuri, mano nuomone, ir sunaikina visus fiksuotų palūkanų normų privalumus. Taip pat reikėtų prisiminti, kad pasibaigus fiksuotam periodui, perfiksavimas gali būti atliktas jau aukštesniame lygyje, jeigu tuo metu būtų susidariusi nepalanki situacija finansų rinkose. Žinoma, praeitis ne visada yra linkusi kartotis. Bet jeigu manote, kad palūkanų norma ateityje augs, tai dažniausiai tai jau bus įskaičiuota į fiksuotą palūkanų normą.

euriborpalukanos

Šiuo metu 1 metų EURIBOR/VILIBOR siekia atitinkamai 2.11% ir 2.65%, o tuo tarpu 10 metų IRS kaina rinkose siekia apie 2.95% Remiantis daugeliu ekonominių rodiklių, galima daryti išvadą, kad Lietuvos ekonomika atsigauna, tačiau iš pagrindinių pasaulio ekonomikų praeitą savaitę pasigirdo gausybė neigiamų naujienų (mažėjantis užsakymų skaičius, didėjantis blogų paskolų portfelis Kinijoje, lėtai augantis vartotojų išlaidavimas, Amerikos AAA reitingo praradimas ir panašiai), kurios leido sunerimti daugelį ekonomistų ir centrinių bankų vadovų, kurie, norėdami atgaivinti lėtėjantį atsigavimą, bus nelinkę kurį laiką didinti palūkanų normos.

P.S. Šis straipsnis neturėtų būti traktuojamas, kaip pasiūlymas fiksuoti, ar pasilikti kintamąsias palūkanų normas.

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. rugpjūčio 9 d.

Lie 18

JAV iždo departamentas, kuris skolinasi vyriausybės vardu, pastaruoju metu į finansų rinką išleido nemažą kiekį skolos vertybinių popierių, kuriais finansuoja biudžeto deficitą. Prieš kelis mėnesius JAV pasiekė aukščiausią techninę skolos ribą, po kurios iždo departamentas nebegali papildomai skolintis, kol politikai sutiks pakelti skolos lygį. Finansų rinkose egzistuoja ryšys tarp skolininko esamo įsiskolinimo, emisijos dydžio ir pajamingumo, kuris yra linkęs didėti smarkiai įsiskolinusiai vyriausybei ar įmonei leidžiant didesnio dydžio emisiją (didesnė rizika, kad šalis ar įmonė nebus pajėgi išmokėti skolos), tačiau panašu, kad šis ryšys  dažnai negalioja JAV rinkai…

Šiuo metu JAV 5 metų iždo vertybinių popierių palūkanų norma tapo tokia žema, kad iš jos atėmus infliaciją, gauname neigiamą realią palūkanų normą (reali palūkanų norma = nominali palūkanų norma – infliacijos lygis). Tarkime, JAV vyriausybė turi dvi galimybes: ji gali nedelsiant sumokėti už projektus (pvz. infrastruktūros gerinimą) iš surinktų mokesčių, arba ji gali pasiskolinti pinigų, pagerinti šalies infrastruktūrą, susimokėti už atliktus darbus iš skolintų pinigų ir tik vėliau grąžinti skolą.

Projektų finansavimo klausimą galima suformuluoti taip: ar nauda projektą įgyvendinus dabar atstos palūkanų sąnaudas (darykime prielaidą, kad valstybė sugeba efektyviai įgyvendinti projektus)? Neigiamos palūkanų sąnaudos leidžia vyriausybei pasiskolinti ir vykdyti projektus netrukus, vietoj to, kad ji lauktų ir susimokėtų už jį iš surinktų mokesčių, t.y. dėl neigiamos realios palūkanų normos valstybei tampa pigiau pasiskolinti ir įgyvendinti projektus nei naudoti mokesčių pajamas.

Neigiama reali palūkanų norma turi svarbų poveikį šalies ekonomikai: ji neskatina taupymo, nes taupydami žmonės negauna kompensacijos už vartojimo atidėliojimą vėlesniam periodui; investuotojai renkasi rizikingesnes turto klases, kurios galėtų kompensuoti prarastą perkamąją galią ir išsaugotų turto vertę; kapitalas investuojamas į žaliavas ir brangiuosius metalus (pvz., auksą), kurie dažnai yra pripažįstami kaip alternatyva popierinei valiutai; o tuo tarpu įmonės yra linkusios skolintis dėl atvirkščių priešingų priežasčių, kodėl žmonės yra nelinkę taupyti.

Žemas iždo skolos vertybinių popierių pelningumas susidarė dėl priežasčių, susijusių su neseniai praūžusia pasauline finansų krize ir dėl jos kilusia recesija. JAV skolos popierių paklausa kilo dėl labai žemos FED (JAV centrinis bankas) nustatytos palūkanų normos, kuri smarkiai išpūtė rinkoje esančią pinigų masę, bei dėl investuotojų (individualūs investuotojai, įvairaus tipo fondai, bankai, ir t.t.) noro laikyti trumpo laikotarpio instrumentus, kurie pasižymėtų likvidumu ir saugumu (aukščiausias skolos reitingas). Nepaisant ir taip žemo JAV iždo vertybinių popierių pelningumo, jis gali dar labiau sumažėti po šios savaitės FED vadovo pranešimo apie galimą pinigų kiekio didinimą ekonomikoje (ang., Quantitative easing), kuris vyksta JAV centriniui bankui superkant skolos vertybinius popierius iš bankų ir kitų investuotojų naudojant naujai išspausdintus elektroninius pinigus. Visgi, skolos reitingų agentūros kalbos apie galimą JAV skolos reitingo sumažinimą gali laikinai atsverti galimą pajamingumo mažėjimą, bent jau iki tol, kol politikai sutars dėl JAV skolos lygio pakėlimo ir tolimesnio šalies biudžeto.

Kalbant apie Lietuvą, indėlių palūkanų norma Lietuvoje šiuo metu svyruoja intervale nuo 1.7% iki 3% (12 mėn. terminuotas indėlis viename iš bankų), o vidutinė metinė infliacija 2011 m. birželio mėn. sudarė 3.2%. Vadinasi, Lietuvoje turime neigiamą realią palūkanų normą, kuri nėra naudinga indėlininkams, bet naudinga galintiems pasiskolinti pinigų už tokias palūkanas, nes skolas reikės grąžinti nuvertėjusiais pinigais (deja, dėl Lietuvos rizikos lygio, vyriausybė negali skolintis už neigiamą realią palūkanų normą). Kaip išsaugoti pinigų vertę, kad po metų galėtumėte įsigyti tą patį prekių ar paslaugų kiekį? Vienas iš galimų variantų – investavimas į kitas turto klases, kurios turi didesnę tikėtiną grąžą, bet ir didesnę riziką. Artimiausi pakaitalai vienai iš labiausiai paplitusių pinigų kaupimo priemonei – indėliui – yra taupymo lakštai, vyriausybės obligacijos, įmonių ar bankų skolos vertybiniai popieriai, obligacijų fondai, SASO (su akcijomis susietos obligacijos).

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. liepos 15 d.

Lie 3

Kredito reitingų agentūra Standard & Poor’s prieš kelias savaites sumažino Graikijos ilgalaikio vyriausybės skolinimosi reitingą trimis padalomis nuo B iki CCC (Lietuvai suteiktas S&P reitingas – BBB, arba 5-iomis padalomis aukščiau už Graikiją).  Ši ir kitos kredito reitingo agentūros prognozuoja, kad padėčiai negerėjant, o politikams nesugebant įtikinti gyventojų susitaikyti su biudžeto išlaidų karpymu, kredito reitingas ir toliau gali būti mažinamas.  Tačiau graikai ir toliau protestuoja prieš tolimesnį išlaidų mažinimą (vidutinis atlyginimas viešajame sektoriuje tris kartus viršijo privataus sektoriaus atlyginimą), o Europos galingieji svarsto, kaip išspręsti šią Graikijos skolų krizę nesukeliant dar vienos likvidumo krizės.

Bet kas gi yra tas valstybės bankrotas?  Tai labiau teorinė sąvoka, nes valstybės nebankrutuoja, o tik atsisako vykdyti savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams, t.y. stambiems užsienio ir vietiniams bankams ir investuotojams, turintiems šios šalies obligacijas ar kitus skolos vertybinius popierius. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys valstybės sprendimą pasiskelbti nemokia, yra per didelis valstybės įsiskolinimas, dažniausiai skaičiuojamas kaip skolos lygis procentais nuo šalies bendrojo vidaus produkto (šiuo metu Graikijos skola siekia 152% BVP), lėtas ekonomikos augimas, kuris neužtikrina pakankamų pinigų srautų palūkanoms mokėti, bei finansų rinkų atsisakymas suteikti papildomus kreditus valstybei.

Sąrašas šalių, kurios nevykdė finansinių įsipareigojimų per paskutinį dešimtmetį, išties ilgas: Urugvajus (2003 m.), Rusija (1999-2000 m.), Dominikos Respublika (2005 m.), Indonezija (2002 m.), Argentina (2001-2005 m.), Pakistanas (1999 m.), Kamerūnas (2004 m.), Belizė (2006-2007 m.), Grenada (2005 m.) ir t.t.

Paanalizavus šių šalių ekonomikos vystymosi raidą po finansinių įsipareigojimų nevykdymo, matoma bendra tendencija: nedarbo lygis ir infliacija mažėja, o bendrasis šalies produktas pradeda augti. Valstybės skolai išnykus, nebereikia skirti milžiniškų sumų jos aptarnavimui, vadinasi, šios sumos gali būti panaudotos ekonomikos skatinimui, nukreipiant resursus į svarbiausias ūkio šakas.

TheEconomist atliktas tyrimas nustatė, kad 5 metų BVP augimas po finansinių įsipareigojimų nevykdymo padidėjo daugiau nei 2%, palyginus su 5 metų BVP augimu prieš paskelbiant valstybės bankrotą. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, kad valstybių finansinių įsipareigojimų nevykdymas dažniausiai pasireiškia ekonomikos nuosmukio metu, tad ir BVP augimas būna šiek tiek didesnis ekonomikai atsigaunant.

Taip pat nereikia pamiršti ir neigiamo valstybės bankroto padarinio: kapitalo rinkos dažniausiai užsidaro ilgesniam laikotarpiui, per kurį vienas iš labiausiai tikėtinų kreditorių tampa Tarptautinis valiutos fondas (TVF).  TVF suteikia paskolą su nedidele palūkanų norma mainais už tam tikrų sąlygų vykdymą, kurias nustato TVF ekonomistai (jos dažniausiai būna susijusios su biudžeto išlaidų mažinimu ir kitomis svarbiomis reformomis). Šalies ekonomikai atsigaunant, investuotojai pradeda įžvelgti pelningas investavimo galimybes, ir taip pradeda vėl skolinti (sakoma, kad finansų rinkų atmintis itin trumpa).

Ar Graikija ir pasaulio galingieji turės ryžto paskelbti šios šalies bankrotą? Svarbiausių sprendimų priėmimas atidėtas iki kito mėnesio, tačiau rinkos ekspertai tikisi, kad Graikija restruktūrizuos savo įsipareigojimus, t.y. išmokės ne visą, bet tik dalį skolos vertybinio popieriaus nominalo (pvz. investuotojai atgaus 50% nuo 1000 Lt. vertės obligacijų), arba paskolos grąžinimą atidės keliems metams (pvz. obligacijų išpirkimo datą nukels keliems metams į priekį).

Šalies bankrotas ar skolų restruktūrizavimas neigiamai paveiktų finansų rinkas, dėl užkrato efekto (ang. contagion effect) nes Graikijos skolos vertybiniai popieriai yra paplitę po visą pasaulį. Didžiausia jų koncentracija aptinkama didžiuosiuose Europos bankuose, tad jie pirmieji susidurtų su likvidumo problemomis, kurios paskatintų staigų akcijų ir kitų vertybinių popierių išpardavimą.

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. birželio 30 d.

Sau 12

Tikriausiai kiekvienas girdėjo apie augančią infliaciją Lietuvoje, o parduotuvių lentynose pastebėjo padidėjusias maisto produktų kainas. Šis maisto kainų augimas nėra tik vietinis reiškinys, bet labiau pasaulinė rinkos tendencija. Besivystančios ekonomikos suvartoja vis daugiau maisto produktų, o tai kelia maisto paklausą, kas didina ir jų kainą, nes bendra pasiūla negali taip greitai išaugti. Sausros, potvyniai ir kiti neramumai taip pat prisideda prie kainų augimo.

Norėdamas pažiūrėti į kainų augimą platesniu mastu, panagrinėjau United Nations Food Price Index’ą, kuris yra sudarytas iš mėsos, pieno produktų, grūdų ir javų, aliejaus ir riebalų, ir cukraus kainų. Grafike galite matyti ir bendrą kainų indeksą (Food Price Index), ir atskirus indekso komponentus (Meat, Dairy, Sugar, etc…).

Per dvejus metus bendras maisto kainų lygis paaugo 50%, o labiausiai išaugo cukraus kaina – 139% augimas, aliejaus ir riebalų – 108%, mažiausiai išaugo mėsos produktų kainos – 17%. Jeigu žiūrėtume į vienerių metų laikotarpį, tai bendras maisto kainų lygis išaugo 25%, o labiausiai brango aliejaus ir riebalų grupės produktai.

pasaulinis_maisto_kainu_augimas

Staigus maisto kainų kilimas kelia realią grėsmę besivystančioms šalims, kur maisto produktai vartotojų krepšelyje sudaro apie 30%. Sparčiai auganti maisto kaina ne tik apsunkins Lietuvos galimybes įsivesti eurą (dėl nepalankių proporcijų vartotojų krepšeliuose), bet ir gali stabdyti tolimesnį ekonomikos augimą (dėl sumažėjusio vidinio vartojimo).

Naudos iš brangstančių maistinių žaliavų gauna gamintojai (ūkininkams mokama brangiau dėl kylančių pasaulinių kainų), perdirbėjai (dažniausiai taiko fiksuotą perdirbimo ir pelno maržą) ir valstybė (surenka didesnę dalį pajamų iš maisto sektoriaus), tačiau ilgalaikis maisto kainų augimas nėra naudingas niekam, nes didesnė pajamų dalis tenka gamintojams ir perdirbėjams, o vartotojams tenka atsisakyti išlaidų kitiems produktams, bei prekėms, ypač jeigu žmonių pajamos nekyla.

Žvelgiant iš optimistinės pusės, brangstantis maistas – puiki galimybė valgyti mažiau ir numesti dalį svorio :)

« Previous Entries Next Entries »