Sau 21

Vakar įvyko kasmetinis Nasdaq OMX Baltic Awards 2010 renginys, kuriuo siekiama atkreipti kompanijų dėmesį į investuotojus ir būtinybę atskleisti informaciją esamiems ir būsimiems investuotojams.  Šiais metais buvo suteiktos nominacijos už geriausią kompanijų ryšį su investuotojais Baltijos šalyse, geriausią informacijos rinkai atskleidimą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje,  aktyviausią rinkos dalyvį, labiausiai per metus ryšius su investuotojais patobulinusią kompaniją, geriausią metinę ataskaitą ir geriausią investuotojams skirtą bendrovės internetinį puslapį.

Džiugu, kad mūsų rinkos flagmanas TEO LT gavo net tris apdovanojimus – geriausia metinė ataskaita, geriausi ryšiai su investuotojais Lietuvoje,  Baltijos šalyse.  Taip pat smagu, kad jau antri metai iš eilės nominacija už labiausiai investuotojų ryšius su investuotojais patobulinusią kompaniją buvo skirta Lietuvos kompanijai, šįkart tai buvo Grigiškės. Teigiami pokyčiai bendrovės valdyme ir atskleidžiant informaciją galimai paveikė ir kompanijos akcijų kainą, kuri per metus išaugo beveik du kartus (per du metus – 7.8 karto) ir pasiekė visų laikų aukščiausią tašką.

nasdaqomxbalticawards_0

nasdaqomxbalticawardsperformance_0 Kaip matome iš pateikto grafiko, Lietuvos bendrovės vidutiniškai pasirodė prasčiau nei Estijos kompanijos, ir vos trupučiu atsiliko nuo Baltijos vidurkio. Teigiami pokyčiai jaučiami kasmet, o tai padeda investuotojams labiau suprasti kompanijų verslo modelį ir iš jo kylančias rizikas. Vidurkis smarkiai krenta dėl kompanijų, kurios nesivargina suteikti pakankamai informacijos internetiniame puslapyje ar metinėse ataskaitose. Tobulėjimui vietos dar yra, o palyginimui, TEO LT šiais metais surinko 97 taškus iš 100 galimų.

Gaila, kad duomenys apie visas kompanijas nėra viešai prieinami ir negalima palyginti skirtumų tarp kompanijų, kurių pagrindinis akcininkas yra valstybė, ir tų, kurių pagrindinis akcininkas – privatūs asmenys. Taip pat liūdna, kad valstybinių įmonių valdymo pataisos įstrigo politinėse pinklėse. Juk jeigu valstybės valdomos bendrovės privalėtų atskleisti bent jau vidutiniškai tiek informacijos, kiek atskleidžia listinguojamos kompanijos, Lietuvos ekonomika turėtų geresnes augimo perspektyvas…

Vilniaus vertybinių popierių birža taip pat apdovanojo Linas Agro Group už sėkmingą pirminį viešą platinimą (IPO), o Arvydas Jacikevičius (SEB Bankas) buvo pripažintas geriausiu makleriu.

P.S. Patiko TEO LT vadovo kalba atsiimant apdovanojimus, kad tikiuosi ji bus patalpinta Nasdaq OMX Baltic tinklapyje.

P.S.S. Jeigu norite pamatyti skirtumą tarp pateikiamos informacijos, palyginkite TEO LT metinę ataskaitą su, tarkim, Lietuvos Jūrų Laivininkystės.

Sau 12

Tikriausiai kiekvienas girdėjo apie augančią infliaciją Lietuvoje, o parduotuvių lentynose pastebėjo padidėjusias maisto produktų kainas. Šis maisto kainų augimas nėra tik vietinis reiškinys, bet labiau pasaulinė rinkos tendencija. Besivystančios ekonomikos suvartoja vis daugiau maisto produktų, o tai kelia maisto paklausą, kas didina ir jų kainą, nes bendra pasiūla negali taip greitai išaugti. Sausros, potvyniai ir kiti neramumai taip pat prisideda prie kainų augimo.

Norėdamas pažiūrėti į kainų augimą platesniu mastu, panagrinėjau United Nations Food Price Index’ą, kuris yra sudarytas iš mėsos, pieno produktų, grūdų ir javų, aliejaus ir riebalų, ir cukraus kainų. Grafike galite matyti ir bendrą kainų indeksą (Food Price Index), ir atskirus indekso komponentus (Meat, Dairy, Sugar, etc…).

Per dvejus metus bendras maisto kainų lygis paaugo 50%, o labiausiai išaugo cukraus kaina – 139% augimas, aliejaus ir riebalų – 108%, mažiausiai išaugo mėsos produktų kainos – 17%. Jeigu žiūrėtume į vienerių metų laikotarpį, tai bendras maisto kainų lygis išaugo 25%, o labiausiai brango aliejaus ir riebalų grupės produktai.

pasaulinis_maisto_kainu_augimas

Staigus maisto kainų kilimas kelia realią grėsmę besivystančioms šalims, kur maisto produktai vartotojų krepšelyje sudaro apie 30%. Sparčiai auganti maisto kaina ne tik apsunkins Lietuvos galimybes įsivesti eurą (dėl nepalankių proporcijų vartotojų krepšeliuose), bet ir gali stabdyti tolimesnį ekonomikos augimą (dėl sumažėjusio vidinio vartojimo).

Naudos iš brangstančių maistinių žaliavų gauna gamintojai (ūkininkams mokama brangiau dėl kylančių pasaulinių kainų), perdirbėjai (dažniausiai taiko fiksuotą perdirbimo ir pelno maržą) ir valstybė (surenka didesnę dalį pajamų iš maisto sektoriaus), tačiau ilgalaikis maisto kainų augimas nėra naudingas niekam, nes didesnė pajamų dalis tenka gamintojams ir perdirbėjams, o vartotojams tenka atsisakyti išlaidų kitiems produktams, bei prekėms, ypač jeigu žmonių pajamos nekyla.

Žvelgiant iš optimistinės pusės, brangstantis maistas – puiki galimybė valgyti mažiau ir numesti dalį svorio :)

Sau 10

Tikriausiai visiems, bent truputį besidomintiems finansais ir investavimu, teko girdėti apie Enron, didžiausią energetikos kompaniją Amerikoje, kuri skandalingai bankrutavo 2001 metais. Taip pat ir apie audito kompaniją Arthur Andersen, kuri tuo metu buvo pati gerbiamiausia ir ilgiausiai rinkoje veikianti bendrovė, tačiau bankrutavo tuoj pat po Enron korporacijos žlugimo. Nežinantiems arba norintiems sužinoti daugiau, rekomenduoju pažiūrėti šį dokumentinį filmą ir pasimokyti iš vieno iš didžiausių tų laikų finansinių skandalų.

enron Enron, kurio šūkis „ask why“, per 16 metų savo turtą padidino 6.5 karto, nuo 10 mlrd. USD iki 65 mlrd. USD, tačiau bankrutuoti sugebėjo per 24 dienas. Kompanijos šūkis ragino klausti ir domėtis, tačiau tik keletas įžvalgių asmenų pasinaudojo šia galimybe…

Vienas iš pagrindinių filmo ir istorijos veikėjų Jeffrey Skilling tapo kompanijos vadovu su sąlyga, kad kompanijai bus leista naudotis mark-to-market sąskaitybos principais, kurie leidžia neuždirbtą pelną iš investicinių projektų užskaityti kaip galutinį, nors kontraktai buvo pasirašyti ir jų finansinė sėkmė – neaiški. Kita įdomi J.Skilling idėja – įsteigti komitetą, kuris kasmet įvertintų kompanijos darbuotojus ir atleistų 15% prasčiausiai įvertintų, taip išlaikydami ir pasilikdami tik labiausiai kompetetingus ir konkurencingus darbuotojus.

Enron kompanijos akcijos kilo kaip ant mielių, o dot-com burbulo metu jos tiesiog šovė į viršų. Bendrovės vadovai viską suplanavo taip, kad kompanija „uždirbtų“ šiek tiek daugiau pelno, nei tikėjosi finansų analitikai, ir taip išlaikė teigiamą akcijų kainos kryptį. O tuo tarpu aukščiausi kompanijos vadovai išsigrynino milijonus dolerių pasinaudodami jiems suteiktais akcijų opcionais. Bendrovė išlaikė pelningos kompanijos įvaizdį nepaisant kai kurių nesėkmingų investicijų: elektrinės statybos Indijoje, kurioje vartotojai neišgalėjo įpirkti jiems pagamintos elektros energijos, video-on-demand paslaugos, ar bandymo biržoje prekiauti orų ateities keitimo sandoriais (angl. futures). Tačiau mark-to-market principas leido visoms Enron įmonėms „dirbti“ pelningai.

Enron taip pat „sėkmingai“ paskatino elektros rinkos reguliavimo panaikinimą Kalifornijoje, kas kompanijai leido uždirbti dar didesnius pelnus, o valstijai kentėti nuo nuolatinių elektros tiekimo sutrikimų ir staigaus elektros kainų augimo. Kompanija reguliuodavo elektros gamybą, dirbtinai sukūrė jos stygių, ir iš to uždirbo milijonus…

Dar daugiau istorijų galite išgirsti pažiūrėję minimą filmą ar paskaitę knygą panašiu pavadinimu.

O kuo Enron skandalas yra panašus į pasaulinę finansų krizę? Ogi abu įvykius sieja panašios aplinkybės: masinis išvestinių priemonių naudojimas, milžiniškas rizikos apetitas, vadovų ir darbuotojų godumas, perdėtas pasitikėjimas ir galiausiai – rinkos reguliavimo panaikinimas (angl. deregulation).

Ir pabaigoje norėčiau pateikti Jeffrey Skilling, Enron vadovo ir įkūrėjo, citatą iš vieno vidinio darbuotojų susirinkimo:

Jeffrey Skilling: Oh I can’t help myself. You know what the difference between the state of California and Titanic? And this is being webcast, and I know I’m going to regret this – at least when the Titanic went down, the lights were on.