Spa 26

Interneto platybėse tenka aptikti antraščių: „pakilus naftos kainai, akcijų rinka patyrė kritimą“ ar „akcijų biržai šturmuojant naujas aukštumas, naftos kainos sumenko„. Deja, tai yra ganėtinai klaidinantis teiginys, ir šiame įraše aš jums pabandysiu atsakyti į klausimą, ar naftos kaina veikia akcijų rinką.

Atrodytų logiška, kad pakilus naftos kainai, šalies ekonomika kenčia, nes pabrangsta kuras, kuris tiesiogiai padidina transportavimo išlaidas, šildymą ir gamybą, todėl daugumos akcijų kainos turėtų kristi. Tačiau nesuklysiu teigdamas, kad brangstanti nafta gali simbolizuoti augančią ekonomiką, kaip kad buvo pastaraisiais metais: augant ekonomikai, didėja vartojimas, sunaudojama daugiau naftos, padidėja naftos paklausa, o tai lemia naftos kainos kilimą. Visi šie procesai veda link vieno – infliacijos padidėjimo.

Kadangi prekybos duomenys Nasdaq OMX Vilnius arba buvusioje Vilniaus Vertybinių Popierių Biržoje (VVPB) yra tik nuo 2000 metų, tad ir naftos kainos ir S&P 500 duomenis pasirinkau nuo tų metų. Koreliacijos skaičiavimui naudojau dieninius duomenis (galbūt, kas nors žinote, kaip naudojant MS Excel juos būtų galima greitai paversti į savaitinius/mėnesinius?).

Koreliacija

Kaip matome, koreliacija tarp naftos kainos ir OMX Vilnius indekso pokyčių 2000-2009 periode nėra didelė ir nerodo stipraus neigiamo ar teigiamo ryšio. Tad teiginys „Naftos kaina tiesiogiai veikia akcijų rinką“ nėra visiškai teisingas, bent jau day-to-day. Be to, reikia nepamiršti, kad mūsų šalies rinka yra besivystanti ir turi ilgalaikę kilimo tendenciją.

Nuosmukio metu koreliacija padidėjo dvigubai… Tai patvirtina teiginį, kad krizės metu įvairių turto tipų koreliacija juda link vieneto, nes beveik nesvarbu kokį turtą (akciją, paveikslą, NT, monetą,…) turėtume, jo kaina nuosmukio metu kris…

omxoil
Įdomumo dėlei paskaičiavau kokia būtų koreliacija tuo metu, kai naftos kaina nukrito nuo rekordinių aukštumų – 144dol. iki dugno ~40. O ji, pasirodo, buvo tik 0.3. Todėl šiuo atveju tikriausiai geriau būtų naudoti savaitinius duomenis…

omxoilsp
Paskutinis grafikas nesusijęs su įrašo tema, bet gali būti naudingas, nes parodo kokią grąžą būtumėte turėję, jeigu būtume laikę OMX Vilnius ar S&P 500 akcijų krepšelius arba naftos barelį :). Taigi, daugiausiai būtumėte uždirbęs jeigu sandėliuke būtumėte laikęs naftos barelį (p.s. Į akcijų krepšelius dividendai neįskaičiuoti, o tai gali šiek tiek pakeisti rezultatus…).

P.S. Ateityje turėtumėte išvysti ir daugiau panašių, o galbūt net ir įdomesnių tyrimų, nes šiuo metu mokomės ekonometriją, po kurios norėsis pritaikyti įgytas žinias :)

P.S.S. Iš ekonometrijos paskaitų išmokau, kad egzistuojanti koreliacija ne visa laiką parodo, jog egzistuoja ir ryšys tarp kintamųjų (kad vienas kintamasis tiesiogiai paveikia kitą).

Spa 19
Mokėk kiek nori
icon1 Justas | icon2 Ekonomika | icon4 10 19th, 2009| icon312 Comments »

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame už visas paslaugas ar produktus galėtumėte mokėti tiek kiek norėtumėte (pay-what-you-want). Kiek mokėtumėte už maistą kavinėje ar važiavimą taxi, ar smarkiai pasikeistų bendrasis vidaus produktas (BVP) ir kaip persiskirstytų turtas tarp turtingųjų ir vargšų ?

Mokėk kiek nori idėja dar nėra labai plačiai paplitusi, bet kartas nuo karto išlenda koks projektas besinaudojantis šiuo verslo modeliu. Pavyzdžiui vienas iš Google programų vystytojų įkūrė kavinę, kurioje klientai gali mokėti tiek kiek nori, nuo absoliutaus nulio iki 50 dolerių ar daugiau. Panašių kavinių yra arba buvo Amerikoje, Anglijoje, Austrijoje ir daugelyje kitų šalių. Žmonės tikisi, kad parodžius kitiems gerumą, jie atsilygins tuo pačiu. Taipogi tikimasi, kad žmonės susimokės ir nenorės turėti reikalų su savo sąžine…

Vienas iš taxi vairuotojų Amerikoje šiuo metu bando šį mokėk kiek nori verslo modelį ir kol kas jam puikiai sekasi. Nors klientai galėtų ir nieko nemokėti, tačiau dažniausiai sąžinės graužatis jiems liepia mokėti, ne visada pinigais, pasitaiko ir muzikiniai kompaktiniai diskai ar apsipirkinėjimo kuponai. Kol kas jam sekasi, bet ar tai tęsis ilgai, ypač ekonomikos nuosmukio metu ?

Mokėk kiek nori atvejų pasitaiko ir muzikos industrijoje: Radiohead išleido „In Rainbows“ albumą, kurį buvo galima parsisiųsti internetu už tiek kiek nori mokėti, arba dar ir dabar egzistuojanti internetinė svetainė, kurioje galite įsigyti muzikinių įrašų už tiek kiek norite…

Užbaigiant, ar šis modelis atsiperka ar ne, priklauso ne tik nuo restorano (ar kitos veiklos) vietos bet ir žmonių mentaliteto. Teko skaityti atvejį, kuomet restoranas trečiadieniais leisdavo lankytojams mokėti tiek kiek jie nori, ir tai būdavo pelningiausia savaitės diena. Gaila, bet nepavyko rasti tikslios statistikos kiek verslų, naudojančių tokį verslo modelių bankrutuoja ir kiek iškyla į viršūnes.

Pagalvojau kaip toks modelis veiktų Lietuvoje, ir manau, kad jis neatsipirktų… bent jau dabar. O galbūt kas nors tarp tinklaraščio skaitytojų žino tokių mokėk-kiek-nori atvejų Lietuvoje ?

Spa 16

Žurnalas „TheEconomist“ nuo senų laikų naudoja Big Mac’o arba mėsainio indeksą, norėdamas apskaičiuoti valiutos pervertinimą arba neįvertinimą lyginant mėsainio kainą su to pačio mėsainio kaina kitose šalyse. Šis mėsainis pasirinktas dėl kelių priežasčių: jis parduodamas daugelyje šalių, o gamybai naudojama įvairūs vietiniai komponentai: duona, mėsa, daržovės…

Vienos kainos dėsnis (ang. Law of one Price (LOOP)) teigia, kad egzistuojant efektyviai rinkai, identiškų prekių kainos skirtingose šalyse turėtų būti tokios pačios ir visa tai dėl yra globalizacijos ir laisvos prekybos. Tačiau kaip žinome visiškai efektyvių rinkų nėra ir dėl to vienos kainos dėsnis negalioja…

RT

Vos pažvelgę į šį paveiksliuką matome, kad mėsainių kainų skirtumai egzistuoja, o kai kur net ir labai dideli. Jie atsiranda, nes skaičiuojant Big Mac indeksą neįvertinama darbo jėgos, transportavimo ar nekilnojamo turto nuomos kaina, pačio McDonald’o marketingo strategija ar įvairūs mokesčiai.

Perkamosios galios paritetas sako, kad valiutos kursas turėtų išlyginti visus kainų skirtumus ilgalaikėje perspektyvoje. Remiantis naujausiais skaičiavimais (Liepos 16d.) Big Mac Lietuvoje kainavo 7,1 Lt. ir pavertus į dolerius jis kainavo 2,87$; įvertinus kainą Amerikoje, LTL/USD kursas turėtų būti1,99$, nors tądien buvo 2.48 Lt/$. Išvada: Litas neįvertintas daugiau kaip 20%. Pasižvalgius į kaimynus galime rasti panašius rezultatus: Latas neįvertintas 13%, o Estijos Krona taip pat neįvertinta 20%.

Gal tarp tinklaraščio skaitytojų bus Big Mac’o mėgėjų ir galėtų parašyti naujausias kainas ? Pabandytume apskaičiuoti dabartinį Big Mac indeksą. :)

Tuo tarpu beskaitant popierinį TheEconomist, pastebėjau kad pačio žurnalo kainos skiriasi priklausomai nuo to kuriouje šalyje jis pardavinėjamas. Standartinė žurnalo kaina – 5,5 Euro ( arba 19 Lt.) ir atrodo turėtų būti logiška, kad šalyse kur nacionalinė valiuta pririšta prie Euro, kaina turėtų būti tokia pati, deja…

Lietuvoje žurnalas kainuoja 23,10 Lt., Latvijoje – 20,68Lt. (4,25 Latai), Estijoje – 20,30Lt. (92 Kronos). Atlikus šiuos paprastus apskaičiavimus peršasi mintis „Nejaugi Lietuva turėjo/turi didžiausią devalvacijos rizika?“, o gal skaitytojai iš Lietuvos gali šiek tiek permokėti, ar tiesiog žurnalas naudojasi savo indeksu ir taip nustatinėja kainas, nes ji gavosi apytiksliai 21% didesnė.

Spa 13

Pasibaigus tarptautinių finansų kursui ir prasidėjus ne visai įtraukiančiam verslo etikos kursui, pradėjau ir pabaigiau skaityti antrąjį Tim Harford kūrinį „The logic of Life: the Rational Economics in Irrational World“. Trumputį aprašymą apie pirmąjį, „The Undercover Economist“, galima rasti čia. Knygą lengva skaityti, o ir išliekamosios vertės ji šiek tiek turi, tad rekomenduočiau ją kaip laisvalaikio skaitinį po darbo ar paskaitų. Vienintelis minusas tas, kad knygoje paliečiama daug įvairiausių istorijų, ir perskaičius visą knygą, dalis jų tiesiog pasimiršta…

Šioje knygoje autorius diskutuoja, kodėl jūsų viršininkui yra permokama, koks ryšys tarp santuokos ir darbų pasiskirstymo, kaip teisingai išdėstyti kasininkus parduotuvėje norint padidinti kasų efektyvumą, kada yra racionalu atlikinėti nusikaltimą, apie seksą ir apsisaugojimo priemonių naudojimą, ir kaip tai veikia prostitučių kainas; kodėl homo sapiens nugalėjo neantardaliečius, kaip susiję technologijų vystymosi sparta ir gyventojų skaičiaus augimas, žmogaus odos spalva ir priėmimas į darbą,  būsto bei gyventojų pakraipa (!), ir dar daug įvairiausių dalykų…

Analizuodamas super-marketų kasininkų darbą, autorius priėjo prie išvados, kad kolegos dirbs greičiau, jeigu už jo sėdės greičiau dirbantis kolega ir matys jo greitus ar lėtus veiksmus. Tačiau tyrimas parodė, kad kolega neskuba greičiau dirbti, jeigu mato, kad priekyje sėdintis darbuotojas dirba greičiau. Išeitis: darbuotojus į kasas skirstyti pagal greitį taip, kad lėčiausi būtų priekyje, o juos stebėtų vis greitesni darbuotojai. Analizė parodė, kad pritaikius šią strategiją, vienas iš super-marketų būtų sutaupęs virš 125’000 valandų darbo, arba 52 mln. dol.

Kitame tyrime buvo bandoma nustatyti, ar yra diskriminuojami skirtingų rasių žmonės priimant į darbą. Buvo sukurta daugybė fiktyvių CV su išgalvotais baltaodžiams ir juodaodžiams būdingais vardais, kurie buvo išsiuntinėti į bendroves, siūlančias darbo vietą. Kad juodaodžiai sulauktų daugiau skambučių dėl darbo, jų CV buvo pagražinti, juose buvo daugiau patirties ir įgūdžių įrašų.  Tačiau paaiškėjo, kad Amerikoje diskriminacija vis dar aktuali tema, nes baltaodžiai su vidutiniu CV sulaukė daug daugiau skambučių dėl darbo nei juodaodžiai su stulbinančiais CV…

Taigi, jeigu jus domina tokie ir panašūs tyrimai, rekomenduoju perskaityti šią knygą, bet jeigu dar neskaitėte The Undercover Economist, pradėkite nuo jos.