Rgp 31

Finansų ekonomikos kurso metu vis galvodavau, ar egzistuoja ryšys tarp beta koeficiento ir investicijų grąžos. Atrodytų logiška, kad rinkoms kylant ir esant aukštam beta koeficientui, akcija turėtų uždirbti daugiau nei kita akcija su mažesniu beta koeficientu. Tad pasitaikius progai ir duomenims, nusprendžiau patyrinėti šią idėją grafiškai.

Pirmajame grafike panaudoti du kintamieji: 1 metų investicijų grąža ir 2 metų trukmės beta koeficientas.

return_beta

Kaip matome iš pateikto grafiko, aiškaus ryšio tarp beta koeficiento ir akcijų grąžos nėra. Palyginimui, per metus akcijų rinkos Nasdaq OMX Vilnius, Ryga ir Talinas priaugo po  52%, 49% ir 84% atitinkamai.

Vienas iš galimų paaiškinimų – skirtingo periodo kintamieji, tačiau naudoti vienų metų trukmės beta koeficientą irgi nėra rekomenduojama, ypač besivystančioms akcijų rinkoms.

Antrame grafike sujungti trys kintamieji: 2 metų trukmės beta koeficientas, 1 metų akcijų grąža ir 1 metų akcijų kainų svyravimas. Žali burbulai rodo teigiamą akcijų grąžą, balti – neigiamą.

volatility_beta_return

Matome, kad didžiausia grąža priskiriama ne tai akcijai, kuri labiausiai svyravo ar kuri turėjo didžiausia beta koeficientą.

Apačioje pateikiu lentelę tiems, kuriems bežiūrint į grafikus kirbėjo mintys, „Kuri akcija sugebėjo uždirbti 436%?“, ar „Kurios akcijos beta aukščiausia?“.

akciju_rinka
Rgp 2

the_big_short Pirmąkart su Michael Lewis susidūriau daugiau kaip prieš metus, beskaitydamas pirmąją, daug vidinės informacijos apie investavimą, finansų rinkas ir bankininkų gyvenimą atskleidžiančią knygą – „Liar’s Poker“. Perskaitęs ją, likau sužavėtas autoriaus rašymo stiliumi ir sveikintinu sarkazmu, tad šiais metais aptikęs begalę teigiamų atsiliepimų apie naująjį jo krizinį kūrinį – The Big Short, – nusprendžiau nedelsiant jį ir perskaityti.

Knygoje pasakojama apie rizikos fondų (ang. hedge fund) valdytojus, kurie teisingai numatę besikuriantį nekilnojamo turto kainų burbulą ( tiesa, kiek per anksti), bando iš jo pasipelnyti. Tačiau eiti prieš šventai įsitikinusią minią nėra lengva, kaip ir įtikinti savo fondo investuotojus, tikinčius NT kainų kilimu, tuo, kad žadi uždirbti solidžią investicijų grąžą su išvestiniais instrumentais, draudžiančiais nuo NT kainų kritimo. Pamatę, kad dalis investuotojų jau nori pasitraukti iš fondo, valdytojai imasi kitos taktikos ir laikinai užšaldo lėšas fonde prisidengdami nelikvidžiu turtu, taip stengdamiesi išlošti laiko ir tikėdamiesi, kad NT kainos pradės čiuožti žemyn. Valdytojai taip pat dalyvauja konferencijose, kurių pagrindinė tema – investavimas į antrinės paskolų rinkos vertybinius popierius. Joje jie bando ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl tikėtis NT kainų kritimo būtų klaida. Tačiau uždavę kelis paprastus klausimus, jie greitai supranta, kad investuotojai gyvena gilioje euforijoje ir visiškai nesupranta, į kokios prastos kokybės vertybinius popierius jie investuoja.

Taip pat pasakojama ir apie  aplaidų kreditų reitingavimo agentūrų darbą vertinant išvestinių finansinių instrumentų, sudarytų iš antrinių būsto paskolų (ang. subprime mortgage loans), riziką. Agentūros „pataikaudavo“ didiesiems investiciniams bankams ir per daug nesigilindamos suteikdavo aukštus reitingus CDO instrumentams. Kreditų vertinimo modelius žinojo visi bankai, tad pagal tai jie ir surinkdavo pavienes paskolas, kad jas vėliau išdalinus į skirtingas rizikos grupes būtų pasiekti reikiami reitingai, pagal kuriuos besąlygiškai jais tikintys užsienio investuotojai  pirkdavo šiuos instrumentus.

Tad, jeigu jums dar neteko skaityti knygos  apie pagrindines pasaulinės finansų krizės priežastis, tai Michael Lewis knyga „The Big Short“  bus puikus pasirinkimas.