Justas Šaltinis

JAV iždo departamentas, kuris skolinasi vyriausybės vardu, pastaruoju metu į finansų rinką išleido nemažą kiekį skolos vertybinių popierių, kuriais finansuoja biudžeto deficitą. Prieš kelis mėnesius JAV pasiekė aukščiausią techninę skolos ribą, po kurios iždo departamentas nebegali papildomai skolintis, kol politikai sutiks pakelti skolos lygį. Finansų rinkose egzistuoja ryšys tarp skolininko esamo įsiskolinimo, emisijos dydžio ir pajamingumo, kuris yra linkęs didėti smarkiai įsiskolinusiai vyriausybei ar įmonei leidžiant didesnio dydžio emisiją (didesnė rizika, kad šalis ar įmonė nebus pajėgi išmokėti skolos), tačiau panašu, kad šis ryšys  dažnai negalioja JAV rinkai…

Šiuo metu JAV 5 metų iždo vertybinių popierių palūkanų norma tapo tokia žema, kad iš jos atėmus infliaciją, gauname neigiamą realią palūkanų normą (reali palūkanų norma = nominali palūkanų norma – infliacijos lygis). Tarkime, JAV vyriausybė turi dvi galimybes: ji gali nedelsiant sumokėti už projektus (pvz. infrastruktūros gerinimą) iš surinktų mokesčių, arba ji gali pasiskolinti pinigų, pagerinti šalies infrastruktūrą, susimokėti už atliktus darbus iš skolintų pinigų ir tik vėliau grąžinti skolą.

Projektų finansavimo klausimą galima suformuluoti taip: ar nauda projektą įgyvendinus dabar atstos palūkanų sąnaudas (darykime prielaidą, kad valstybė sugeba efektyviai įgyvendinti projektus)? Neigiamos palūkanų sąnaudos leidžia vyriausybei pasiskolinti ir vykdyti projektus netrukus, vietoj to, kad ji lauktų ir susimokėtų už jį iš surinktų mokesčių, t.y. dėl neigiamos realios palūkanų normos valstybei tampa pigiau pasiskolinti ir įgyvendinti projektus nei naudoti mokesčių pajamas.

Neigiama reali palūkanų norma turi svarbų poveikį šalies ekonomikai: ji neskatina taupymo, nes taupydami žmonės negauna kompensacijos už vartojimo atidėliojimą vėlesniam periodui; investuotojai renkasi rizikingesnes turto klases, kurios galėtų kompensuoti prarastą perkamąją galią ir išsaugotų turto vertę; kapitalas investuojamas į žaliavas ir brangiuosius metalus (pvz., auksą), kurie dažnai yra pripažįstami kaip alternatyva popierinei valiutai; o tuo tarpu įmonės yra linkusios skolintis dėl atvirkščių priešingų priežasčių, kodėl žmonės yra nelinkę taupyti.

Žemas iždo skolos vertybinių popierių pelningumas susidarė dėl priežasčių, susijusių su neseniai praūžusia pasauline finansų krize ir dėl jos kilusia recesija. JAV skolos popierių paklausa kilo dėl labai žemos FED (JAV centrinis bankas) nustatytos palūkanų normos, kuri smarkiai išpūtė rinkoje esančią pinigų masę, bei dėl investuotojų (individualūs investuotojai, įvairaus tipo fondai, bankai, ir t.t.) noro laikyti trumpo laikotarpio instrumentus, kurie pasižymėtų likvidumu ir saugumu (aukščiausias skolos reitingas). Nepaisant ir taip žemo JAV iždo vertybinių popierių pelningumo, jis gali dar labiau sumažėti po šios savaitės FED vadovo pranešimo apie galimą pinigų kiekio didinimą ekonomikoje (ang., Quantitative easing), kuris vyksta JAV centriniui bankui superkant skolos vertybinius popierius iš bankų ir kitų investuotojų naudojant naujai išspausdintus elektroninius pinigus. Visgi, skolos reitingų agentūros kalbos apie galimą JAV skolos reitingo sumažinimą gali laikinai atsverti galimą pajamingumo mažėjimą, bent jau iki tol, kol politikai sutars dėl JAV skolos lygio pakėlimo ir tolimesnio šalies biudžeto.

Kalbant apie Lietuvą, indėlių palūkanų norma Lietuvoje šiuo metu svyruoja intervale nuo 1.7% iki 3% (12 mėn. terminuotas indėlis viename iš bankų), o vidutinė metinė infliacija 2011 m. birželio mėn. sudarė 3.2%. Vadinasi, Lietuvoje turime neigiamą realią palūkanų normą, kuri nėra naudinga indėlininkams, bet naudinga galintiems pasiskolinti pinigų už tokias palūkanas, nes skolas reikės grąžinti nuvertėjusiais pinigais (deja, dėl Lietuvos rizikos lygio, vyriausybė negali skolintis už neigiamą realią palūkanų normą). Kaip išsaugoti pinigų vertę, kad po metų galėtumėte įsigyti tą patį prekių ar paslaugų kiekį? Vienas iš galimų variantų – investavimas į kitas turto klases, kurios turi didesnę tikėtiną grąžą, bet ir didesnę riziką. Artimiausi pakaitalai vienai iš labiausiai paplitusių pinigų kaupimo priemonei – indėliui – yra taupymo lakštai, vyriausybės obligacijos, įmonių ar bankų skolos vertybiniai popieriai, obligacijų fondai, SASO (su akcijomis susietos obligacijos).

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. liepos 15 d.

Kredito reitingų agentūra Standard & Poor’s prieš kelias savaites sumažino Graikijos ilgalaikio vyriausybės skolinimosi reitingą trimis padalomis nuo B iki CCC (Lietuvai suteiktas S&P reitingas – BBB, arba 5-iomis padalomis aukščiau už Graikiją).  Ši ir kitos kredito reitingo agentūros prognozuoja, kad padėčiai negerėjant, o politikams nesugebant įtikinti gyventojų susitaikyti su biudžeto išlaidų karpymu, kredito reitingas ir toliau gali būti mažinamas.  Tačiau graikai ir toliau protestuoja prieš tolimesnį išlaidų mažinimą (vidutinis atlyginimas viešajame sektoriuje tris kartus viršijo privataus sektoriaus atlyginimą), o Europos galingieji svarsto, kaip išspręsti šią Graikijos skolų krizę nesukeliant dar vienos likvidumo krizės.

Bet kas gi yra tas valstybės bankrotas?  Tai labiau teorinė sąvoka, nes valstybės nebankrutuoja, o tik atsisako vykdyti savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams, t.y. stambiems užsienio ir vietiniams bankams ir investuotojams, turintiems šios šalies obligacijas ar kitus skolos vertybinius popierius. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys valstybės sprendimą pasiskelbti nemokia, yra per didelis valstybės įsiskolinimas, dažniausiai skaičiuojamas kaip skolos lygis procentais nuo šalies bendrojo vidaus produkto (šiuo metu Graikijos skola siekia 152% BVP), lėtas ekonomikos augimas, kuris neužtikrina pakankamų pinigų srautų palūkanoms mokėti, bei finansų rinkų atsisakymas suteikti papildomus kreditus valstybei.

Sąrašas šalių, kurios nevykdė finansinių įsipareigojimų per paskutinį dešimtmetį, išties ilgas: Urugvajus (2003 m.), Rusija (1999-2000 m.), Dominikos Respublika (2005 m.), Indonezija (2002 m.), Argentina (2001-2005 m.), Pakistanas (1999 m.), Kamerūnas (2004 m.), Belizė (2006-2007 m.), Grenada (2005 m.) ir t.t.

Paanalizavus šių šalių ekonomikos vystymosi raidą po finansinių įsipareigojimų nevykdymo, matoma bendra tendencija: nedarbo lygis ir infliacija mažėja, o bendrasis šalies produktas pradeda augti. Valstybės skolai išnykus, nebereikia skirti milžiniškų sumų jos aptarnavimui, vadinasi, šios sumos gali būti panaudotos ekonomikos skatinimui, nukreipiant resursus į svarbiausias ūkio šakas.

TheEconomist atliktas tyrimas nustatė, kad 5 metų BVP augimas po finansinių įsipareigojimų nevykdymo padidėjo daugiau nei 2%, palyginus su 5 metų BVP augimu prieš paskelbiant valstybės bankrotą. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, kad valstybių finansinių įsipareigojimų nevykdymas dažniausiai pasireiškia ekonomikos nuosmukio metu, tad ir BVP augimas būna šiek tiek didesnis ekonomikai atsigaunant.

Taip pat nereikia pamiršti ir neigiamo valstybės bankroto padarinio: kapitalo rinkos dažniausiai užsidaro ilgesniam laikotarpiui, per kurį vienas iš labiausiai tikėtinų kreditorių tampa Tarptautinis valiutos fondas (TVF).  TVF suteikia paskolą su nedidele palūkanų norma mainais už tam tikrų sąlygų vykdymą, kurias nustato TVF ekonomistai (jos dažniausiai būna susijusios su biudžeto išlaidų mažinimu ir kitomis svarbiomis reformomis). Šalies ekonomikai atsigaunant, investuotojai pradeda įžvelgti pelningas investavimo galimybes, ir taip pradeda vėl skolinti (sakoma, kad finansų rinkų atmintis itin trumpa).

Ar Graikija ir pasaulio galingieji turės ryžto paskelbti šios šalies bankrotą? Svarbiausių sprendimų priėmimas atidėtas iki kito mėnesio, tačiau rinkos ekspertai tikisi, kad Graikija restruktūrizuos savo įsipareigojimus, t.y. išmokės ne visą, bet tik dalį skolos vertybinio popieriaus nominalo (pvz. investuotojai atgaus 50% nuo 1000 Lt. vertės obligacijų), arba paskolos grąžinimą atidės keliems metams (pvz. obligacijų išpirkimo datą nukels keliems metams į priekį).

Šalies bankrotas ar skolų restruktūrizavimas neigiamai paveiktų finansų rinkas, dėl užkrato efekto (ang. contagion effect) nes Graikijos skolos vertybiniai popieriai yra paplitę po visą pasaulį. Didžiausia jų koncentracija aptinkama didžiuosiuose Europos bankuose, tad jie pirmieji susidurtų su likvidumo problemomis, kurios paskatintų staigų akcijų ir kitų vertybinių popierių išpardavimą.

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. birželio 30 d.

Nors į Lietuvos darbo rinką įsiliejau tik prieš kelis mėnesius, tačiau manau, kad pradėti kaupti pensiją II pakopos pensijų fonde yra tinkamas momentas. Manau, kad dabartinė Sodros pensijų sistema nėra tvari, o jos reforma gali užtrukti, tad nusprendžiau išsamiau paanalizuoti rinkoje esančius fondus ir pateikti tam tikrus skaičius ir argumentus, pagal kuriuos būtų galima priimti sprendimą renkantis pensijų fondą.

Šiuo metu Lietuvoje  veikia 9 pensijų kaupimo bendrovės (PKB), kurios valdo 29 antros pakopos pensijų fondus (PF), kuriuose pensiją kaupia  apie 1050 tūkst. dalyvių.

Prieš priimdami sprendimą, ar Jums verta pereiti į privačią pensijų kaupimo sistemą, galite išbandyti SoDros sukurtą skaičiuoklę ir palyginti, kaip pasikeis Jūsų pensija, jeigu dalyvausite naujojoje pensijos kaupimo sistemoje. Tiesa, verta pastebėti, kad sukauptos sumos ir anuiteto dydžiai yra apskaičiuoti dabartine verte, t.y. neatsižvelgiant į galimą infliaciją.

Paeksperimentavę su kintamaisiais skaičiuoklėje, galime padaryti keletą išvadų:

1. Jeigu pensijų fondų grąža viršys 3.2% (Administravimo atskaitymai (įmokos) – 2%, Administravimo atskaitymai (turtas) – 1%, gimimo metai – 1989), tuomet Jums labiau apsimoka kaupti privačiame pensijų fonde.

2. Pasiekus 7410Lt mėnesinį bruto atlyginimą, Jūsų Sodros kintamoji pensijos dalis nekils ir liks ties 1482 Lt riba.

Antros pakopos pensijų fondai dažniausiai siūlo trijų tipų fondus, kuriuos reikėtų pasirinkti priklausomai nuo Jūsų amžiaus ir rizikos apetito – dažniausiai jaunesniems pensijų fondų dalyviams siūloma rinktis rizikingus fondus (akcijų fondai) ir palaipsniui pereiti prie konservatyvesnių (obligacijos, vyriausybių vertybiniai popieriai):

1. Konservatyvus fondas– didžioji dalis lėšų investuojama į obligacijas, fondai gauna nedidelį, bet gana stabilų prieaugį, rekomenduotina rinktis vyresnio amžiaus žmonėms.
2. Mišrusis fondas– dalis lėšų investuojama į obligacijas, o kita – į akcijas, didesnė rizika, o taip pat ir tikėtina grąža (ilgesniuoju periodu), rekomenduojama vidutinio amžiaus žmonėms.
3. Akcijų fondai – visos lėšos investuojamos į akcijas, didelė rizika, kaip ir tikėtina grąža, patartina rinktis jaunesniems pensijų fondų dalyviams.

Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos reikėtų rinktis fondą: pensijų fondo mokesčiai ((dabartiniai ir maksimalūs) įmokos, administravimo), ilgalaikiai praeities rezultatai, investavimo kryptis, fondo valdytojo vardas ir aptarnavimo kokybė.

Apačioje pateikiu apibendrintus pagrindinius pensijų fondų valdymo bendrovių taikomus mokesčius įvairiems pensijų fondams:

Šaltinis: vpk.lt

Renkantis II pakopos pensijų fondą atmečiau visus valdytojus ir fondus, kurių administracinis mokestis nuo įmokos buvo daugiau nei 2%. (moksliniai tyrimai yra įrodę, kad didesni valdymo mokesčiai dažniausiai negarantuoja didesnės investicijų grąžos). Todėl liko pasirinkti iš trijų pensijų fondų valdymo bendrovių – Finasta Asset Management, Citadetele investicijų valdymas ir MP Pension Funds.

Mokesčių atžvilgiu geriausiai atrodo Citadetele investicijų valdymas, tačiau jų II pakopos pensijų fondai investuoja labai konservatyviai, tad teko juos atmesti (dėl savo dabartinio amžiaus renkuosi rizikingesnį fondą).

Liko Finasta Asset Management fondas „Racionalios rizikos“ ir MP Pension Funds  fondas – „MP Extremo II“. Mokesčių atžvilgiu, Finasta lenkia MP Pension Funds 0.51%. Tad galutinis sprendimas priklausys nuo investavimo strategijos, kurią taiko fondas.

Racionalios rizikos fondas investuoja į įmonių akcijas, daugiausia Vidurio ir Rytų Europos regione. Tuo tarpu Extremo II savęs neapriboja regionais, o iš finansinių ataskaitų matyti, kad investuoja visame pasaulyje.

Nors praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų, bet pažiūrėti į istorinius fondų rezultatus galima:

Šaltinis: protingifinansai.lt; Aritmetinis vidurkis* – skaičiuojamas nuo 2007 iki 2011.06.01, aritmetinis vidurkis** – skaičiuojamas nuo 2006 iki 2011.06.01.

Remiantis šiais duomenimis, investavus tik 100 litų 2006 metais, dabar atitinkamai turėtumėte 130, 125, 75, 100 Lt.

Galutinį sprendimą turėtų priimti kiekvienas skaitytojas pagal savo rizikos apetitą, amžių ir tikėjimą tam tikrais investavimo regionais.

P.S. Šis tinklaraščio įrašas neturėtų būti traktuojamas kaip pasiūlymas rinktis vieną ar kitą II pakopos pensijų fondą.

P.S.S. Pensijų fondų grąžą vertinti naudojant IRR (internal rate of return – vidinė grąžos norma) rodiklį, kuris parodo, kiek per metus vidutiniškai paauga (procentais) kiekvienas  investicijų į pensijų fondus litas. IRR rodiklis atsižvelgia į visus pervedimus bei jų pervedimo laiką.