Šiandien baigiau skaityti puikią knygą apie gyvenimą investicinėje bankininkystėje. Knygos autorius, Michael Lewis, baigęs magistrą LSE prisijungė prie Saloman Brothers ir dvejus metus dirbo obligacijų pardavėju ir po to savanoriškai pasitraukė. Parašyta ironiškai ir paprasta kalba. Visiems rekomenduočiau, kurie domini investicine bankininkyste ar planuoja ten dirbti(jeigu dar ji išliks iki to laiko:))
Pradžioje aprašoma, kaip Lewis buvo pakviestas į Saloman Brothers paruošimo programą, į kurią patenka tik geriausių universitetų ir verslo mokyklų absolventai. Mokymų metu parodoma, kad nors ir dauguma turi magistro laipsnį, tačiau nežino kas yra LIBOR ar TED spread, dalis visiškai ignoruoja pranešėjus. Vienintelis klausimas, kuris jiems rūpi, kaip patekti į tuo metu pelningiausią – nekilnojamo turto įkeitimo obligacijų (mortgage bonds) departamentą, ir kokio atlygio jie gali tikėtis pirmaisiais metais. Dauguma esamų darbuotojų šių praktikantų visiškai nevertina ir laiko labiau vergais, nei žmonėmis, pagrindinis jų darbas – atnešti visam prekybos padaliniui (trading floor) maisto. Rašoma, kaip bandoma įsiteikti departamentų direktoriams, kad tik jie priimtų praktikantą, apie žiaurius užgauliojimo būdus mortgage bond departamente, kur norma buvo laikomas telefono mėtymas į praktikantus…
Tačiau net ir tada, kai Lewis buvo priimtas į darbą, pagarba jam nepakilo, ir toliau nešiojo maistą, atlikinėdavo kitų nepabaigtus darbus ir panašiai. Kadangi jis dirbo obligacijų pardavėju (skambindavo klientams ir siūlydavo pirkti tam tikras obligacijas) tai dažnai reikėdavo klausytis kitų patarimų(savo nuomonės tuo metu dar neturėjo ir nelabai suprato, kaip kas veikia), o tai reikšdavo, kad nuostolingas pozicijas turintys obligacijų prekeiviai siūlydavo pirkti tam tikras obligacijas, kurios buvo užsilikusios pas prekeivius kaip nuostolingos ar šiaip nebelikvidžios.
Obligacijų pardavėjai susidurdavo su prioritetais, t.y. dideliu kiekiu obligacijų ar akcijų, kurias reikėjo staigiai parduoti, nes jas parduodant Saloman Brothers taptų turtingu arba jeigu jų neparduotų, SB taptų vargšais (pvz.: Kai Texasas buvo arti bankroto ribos, SB turėjo virš šimto milijonų vertės obligacijų, kurios taptų bevertės bankroto atveju, nebent jas parduotų klientams, tai SB kainuotų klientą, tačiau sutaupytų net šimtą milijonų(taip dažniausiai ir buvo daroma)…).
Korporacijoje buvo ir protingų, mokančių daryti tikrus pinigus, kurie praktikuodavosi pagrindimą klausimu: kas jeigu ? Tarkime Japonijoje įvyksta milžiniškas žemės drebėjimas. Prekeivis perka Japonijos obligacijas. Ekonomika reikia atstatyti – mažinamos palūkanų normos, norint paskatinti atstatymo procesus (nurodant bankams lengviau skolinti pinigus(žinoma, bankai kaip visada skundžiasi)). Tuo tarpu mažesnės palūkanų normos reikštų didesnę obligacijų kainą. Štai ir pelnas… Trumpuoju laikotarpiu vykstanti panika mestų šešėlį ant ilgalaikio Japonijos kapitalo grįžimo į tėvynę(Japonai turėdami didelius perteklius, investuoja savo kapitalą Europoje ir Amerikoje). Staiga jie atsiimtų savo investicijas. Kas iš to ? Prekeivis pirktų jeną, nes japonai pirktų jeną, pardavinėdami savo dolerius, frankus, markes ar svarus. Jena kiltų ne tik todėl, kad Japonai perka jeną, bet ir todėl, kad užsienio investuotojai pamatytų, kad jena yra perkama dideliais kiekiais ir jie norėtų prisijungti prie pajudėjusio traukinio.
Arba dar vienas pavyzdys: Po akcijų rinkos nuosmukio, investuotojai pradeda domėtis makroekonomikos efektais. Akcijų kaina mažesnė, žmonės tampa mažiau turtingi, dėl to vartojimas sulėtės, dėl to ekonomikos augimas sulėtės, dėl to infliacija nukris, dėl to palūkanų normos sumažės, o tai reiškia, kad obligacijų kaina pakils.
Visi kas norite daugiau sužinoti apie tai kaip prieš daugiau nei 20 metų buvo skirstomi atlyginimų priedai(tiesiog nuvykstant į pagrindinį ofisą ir bandoma įrodinėti, kaip tavo darbas įmonei atnešė didžiulius pelnus ir koks reikšmingas tu SB), kaip kompanijos direktorius bandė pašalinti dėl blogo valdymo(didžiosios dalies akcijų perpirkimu) ir kaip jie save saugodavo nuo darbo praradimo ( skolindamiesi pinigus (prastomis sąlygomis) iš įvairių stambių investuotojų ( kaip Warren Buffet) ir patys supirkdavo savas akcijas ir taip išvengdavo perėmimo) ir panašius dalykus rasite šioje knygoje.
Pabaigai kelios trumpos, bet super frazės:
„Those who say don’t know, and those who know don’t say.“
„How should I know? I thought you spoke French,“ he said. „No, that was just on my resume,“ I said.
„Actually there was one good reason for using the charts: Everyone else did. If you believed that large sums of money were about to be invested on the basis of a chart, then, as dumb as it made you feel, it made sense to look at that chart“
„I don’t talk to Salomon. Bastards. Tell him to go away.“ „Frank says he’ll have to call you back.“
spalio 24th, 2009 at 10:18 am
Kur gavai knygą? :)
spalio 24th, 2009 at 10:25 am
Iš universiteto bibliotekos, bet manau ir pdf turėtų kur nors mėtytis:)
spalio 25th, 2009 at 11:03 am
jo yra, bet galvojau gal iš kokio amazon pirkai tai būčiau nupirkęs :)
lapkričio 5th, 2018 at 8:20 am
It is always advisable to preserve records of those monetary knowledge, the same as you’d do together with your regular banking emails.