Žiniasklaida pastaraisiais mėnesiais mirga straipsnių apie saulės energetiką antraštėmis. Ne veltui. Verslininkai ir pavieniai gyventojai skuba pasinaudoti dosnia 2012 m. taikoma subsidija elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybai.

Energetikos ministerija paskelbė, kad jau yra išduotas 1795 leidimas plėtoti elektros gamybą iš saulės jėgainių, kurių bendra įrengta galia viršija 50 MW.

Fiziniai ir juridiniai asmenys daugiausia nori plėtoti mažąsias saulės jėgaines – iki 30 kW įrengtos galios, ir parduoti pagamintą elektros energiją už maksimalų tarifą. Prieš įvertindami, ar saulė tik šviečia, ar ir leidžia uždirbti, panagrinėkime saulės jėgainių projektų investicinę grąžą apžvelgdami kertines projekto detales: įrengtą galią, investicijos dydį, finansavimo galimybes, elektros gamybą ir pinigų srautus.

30 kW saulės jėgainės tapo daugelio favoritėmis dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos aukštos subsidijos superkant elektros energiją. Elektros energijai iš mažųjų saulės jėgainių, neintegruotų į pastatus ir gavusių leidimus 2012 m., taikomas maksimalus 1,44 Lt už 1 kWh tarifas 12 metų nuo saulės jėgainės prijungimo prie tinklo. Supirkimo tarifas galioja vienam juridiniam ar fiziniam asmeniui, o didėjant įrengtai galiai, tarifas atitinkamai mažėja. Tiesa, investuotojai rado būdą, kaip apeiti šį reikalavimą, naudodamiesi įstatyme palikta spraga ir įkurdami dešimtis įmonių, kurių kiekviena prašo leidimo statyti saulės jėgaines iki 30 kW.

Investicijos dydis į mažąsias saulės jėgaines siekia nuo 150 tūkst. iki 200 tūkst. Lt. Saulės modulių kaina sudaro apie keturis penktadalius visos investicijos.

Kita dalis – srovės keitikliai, montavimo darbų, dokumentų rengimo ir prisijungimo sąnaudos. Kaina kinta priklausomai nuo pasirinktos įrangos (stacionari ar saulę sekanti jėgainė) ir modulių gamintojo. Stacionarios saulės jėgainės kainuoja mažiau, tačiau ir gamina kukliau. 2 ašių saulę sekanti jėgainė sugeba efektyviau išnaudoti saulės energiją, tad ir gamina kur kas daugiau elektros energijos, tačiau reikalauja didesnės investicijos bei didesnių priežiūros išlaidų. Saulės jėgainių statybos darbai trunka iki kelių mėnesių. Tačiau, gavus subsidiją, neverta iš karto pulti statyti jėgainės, nes norintys padidinti investicijų grąžą turėtų jas įrengti leistino statyti periodo pabaigoje. Tai leistų padidinti investicinę grąžą dviem aspektais – dėl nepakitusio supirkimo tarifo ir atpigusių saulės jėgainių.

Panagrinėję statistiką pamatysime, kad kristalinio silicio elementų kainos nuolat krinta. Nuo1976 m. jos nukrito net 98 proc. 2011 m. elementų kainos sumažėjo 30 proc., o įrengta galia padidėjo beveik 56 proc. Ilgametė statistika rodo, kad, įrengtai galiai padvigubėjus, elementų kainos krinta vidutiniškai 24 proc. Tikėtina, kad kainų kritimo tendencija išsilaikys dėl vis naujesnių technologijų ir gamybinių pajėgumų pertekliaus.

Ženklią dalį (iki 75 proc.) investicijos į mažąsias saulės jėgaines yra pasiryžę padengti tiek komerciniai bankai, tiek ir Lietuvoje veikiančios kredito unijos. Elektros gamybos projektai iš atsinaujinančių šaltinių turi galimybę gauti visą ar dalinį finansavimą, nes nustatytas ilgalaikis supirkimo tarifas užtikrina stabilų pinigų srautą 12 pirmųjų veiklos metų. Paraiškos mažosioms saulės jėgainėms finansuoti teikiamos kartu su verslo planu, techninėmis sąlygomis projektui rengti ir leidimu elektros energijos gamybos pajėgimui plėsti.

Reklamuojamas saulės modulių efektyvumas išgaunamas tik laboratorinėmis sąlygomis, t. y. esant ryškiai šviesai, kuri krinta statmenai į modulį. Realus saulės modulių efektyvumas Lietuvoje svyruoja apie 11 proc., tad metinis elektros gamybos kiekis bus vidutiniškai lygus 28 MWh. Saulės jėgainių elektros gamyba pasižymi stipriu sezoniškumu – beveik keturi penktadaliai elektros energijos pagaminama nuo kovo iki rugsėjo mėnesio. Žiemą saulės jėgainės elektros beveik negamina.

Skaičiuojant investicijos atsiperkamumą, daroma prielaida, kad 75 proc. investicijos finansuoja bankas su 8 proc. palūkanų norma 5 metų laikotarpiui. Saulės jėgainės perkamos leistino termino pabaigoje, saulės moduliui dar atpigus. Skaičiuojama, kad mažoji saulės jėgainė per metus pagamina 28 MWh ir pardavimo pajamos siekia apie 40 tūkst. Lt. Metinės sąnaudos, kurias sudaro turto mokesčiai, draudimas, priežiūra, apsauga ir administravimo sąnaudos, turėtų siekti iki 4,5 tūkst. Lt. Grynasis pelnas siekia 12 tūkst. Lt. Vėlesniems periodams daroma prielaida, kad modulių efektyvumas pamažu mažėja, o veiklos sąnaudos auga infliacijos tempu.

Vertinant investicinį projektą skaičiuojamas laisvas pinigų srautas, tenkantis projekto plėtotojui. Šis rodiklis bus gerokai didesnis už grynąjį pelną, kuris neatspindi saulės jėgainių nusidėvėjimo sąnaudų. Kapitalo projektų grąža skaičiuojama naudojant vidinės grąžos normos rodiklį (angl. IRR), kuris būtų lygus 26 proc., t. y. projektas atsipirktų per 4 metus. Parduodant saulės elektros energiją be dosnios valstybinės subsidijos, projekto grąža taptų neigiama.

ES šalys nustatė aukštus elektros supirkimo tarifus norėdamos paskatinti investicijas į atsinaujinančių energijos šaltinių gamybos pajėgumus ir inovacijas. Ženklios investicijos ir išpūsta paklausa skatina rinkos vystymąsi ir mažina elektros savikainą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Jeigu išsilaikytų dabartinė saulės modulių kainų kritimo tendencija, po 7 metų saulės jėgainės būtų pajėgios gaminti elektros energiją už konkurencingą kainą laisvosios rinkos sąlygomis.

Kodėl Lietuvoje kilo saulės energetikos bumas? Atsakymo ieškoti toli nereikia – saulės modulių kainos nuo 2010 m. iki 2012 m. spalio krito 44 proc., tačiau elektros supirkimo tarifai sumažėjo tik 12 proc. Šis skirtumas padidino investicinę grąžą ir paskatino investicijas į saulės projektus. Tikėtina, kad šios investicijos atsipirks protingai investavusiems. Nors įstatymas ir garantuoja dabartinius supirkimo tarifus, didžiausia saulės projektų rizika siejama su elektros supirkimo tarifo sumažinimu ar visišku panaikinimu. Vis dėlto modulių efektyvumo mažėjimo, garantinio aptarnavimo, gamtinių stichijų ir chuliganizmo rizikos neturėtų būti pamirštos vertinant investicinį projektą.

Justas Šaltinis – „IQ“, 2012 m. lapkričio 15 d.

 

Susijusių įrašų nėra… Atsitiktiniai įrašai:

• Which Private Market Strategy Generated the Highest Returns Over 10 Years?
• Investuotojo išpažintis, arba ką nutyli banko konsultantas.
• Naftos kainos įtaka akcijų rinkai
• Filmų apžvalga #6 – Wall Street 2: Money Never Sleeps
• Kapitalizmas ir karvės